Talka 2.0

Idėjos, kurias čia išsakysiu, nėra pagrįstos tikslingomis studijomis, todėl šį tekstą derėtų laikyti asmeninių pastebėjimų paskatinta hipoteze, kuri, viliuosi, kad bus šiek tiek tinkama ir akademinei polemikai, ir praktiniams eksperimentams.

Miestas prasideda nuo susitarimo

Daugeliu požiūrių miestas egzistuoja dėl kolektyvinio intereso. Istoriškai buvo naudinga gintis ir keistis paslaugomis būnant drauge. Graikų polis buvo savarankiškas miestas, valdomas betarpiško susirinkimo agoroje, kuris davė etimologinę pradžią žodžiui „politika”. Buvimas vienoje fizinėje erdvėje buvo ir yra ypač svarbus. Miestai nori augti, nes didesnis miestas reiškia efektyvesnę masto ekonomiją, didesnį patrauklumą verslui bei daugiau galimybių gyventojams. Bet miestui, išsiplėtus už savo gynybinės sienos ribų, tiesioginės demokratijos galimybės prapuolė, nes spręsti klausimus susirinkus aikštėje tapo fiziškai neįmanoma. Vakarų pasaulyje polis buvo pakeistas urbs (arba urbanizacija), kurioje savivalda įprastai yra vykdoma atstovaujamosios demokratijos formomis – piliečiai renka merus, miesto tarybas ar partijas, o šie juos atstovauja.

Masto ekonomija nemąsto

Net ir ideali demokratinė sistema panaši į mašiną, kuri prioritetą duoda didesnio žmonių kiekio interesui. O masto ekonomija skaičiuoja ir reikalauja veikti bendrais modeliais ir stambiais sprendimais. Todėl vietinėms, nedažnai pasikartojančioms problemoms, ar originalioms idėjoms valdžios parama nelabai tikėtina. Tikėtinas nebent geranoriškas netrukdymas,. Netgi turint omenyje, kad erdvės savitumas ir vietos dvasia ilgalaikėje perspektyvoje miestui naudingi, administracijos kompiuteriai nuo tokių dalykų ima springti ir lūžinėti.

Taigi norėdami savo kieme ar gatvėje padaryti kažką nekasdieniško, turime daryti patys. Ne dėl kažkieno piktybiškumo, bet dėl demokratinės santvarkos mechanizmų.

Talka 1.0 nebeveikia

Daugelis iš mūsų dar dalyvav kaimiškose talkose: šienapjūtėje, miško valyme ar pan., kai sušaukiama kuo platesnė giminė, netgi kaimynai ir po smagaus kolektyvinio darbo visų laukia vaišingas vakaras. Tai buvo įmanoma kaimo sąlygomis, kai tvarkoma erdvė priklausė vienam savininkui ar šeimai, kai pažinti kaimynus buvo neišvengiama būtinybė, o giminė buvo centrinis socialinės erdvės elementas. Šios sąlygos mieste yra susilpnėjusios arba išnykusios, todėl senoviškais talkos principais tvarkyti miesto erdvę yra sudėtinga. Tačiau turėtume nepamiršti vienos stiprios jėgos – bendro intereso. Dėl jo egzistuoja ne tik pats miestas, bet ir kiekviena įmonė, įstaiga, draugija ar renginys. Tad, jei egzistuoja bendras noras kažką pakeisti savo aplinkoje, vien jis ir turėtų būti pakankama sąlyga sukaupti pokyčiui reikalingą energiją – laiką, jėgas ir lėšas.

Iš pirmo žvilgsnio kliūtimi atrodo kaimynystėje gyvenančių žmonių įvairovė ir jų interesų skirtumai. Kiekybiškai mąstant, esant dideliam žmonių kiekiui turėtų būti ir daugiau bendrų interesų. Tačiau, kita vertus, kuo didesnis žmonių skaičius, tuo mažiau jie vieni kitus pažįsta. Tokiomis sąlygomis suburti bendruomenę dėl konkretaus veiksmo atrodo itin sudėtinga. Kaip tuos žmones pasiekti ir įtikinti? Kaip išvengti įtarumo: kas tas žmogus, kuris pasibeldė, prisistatė kaimynu iš gretimo namo ir pasiūlė prisidėti prie projekto? Gal jis nori pasinaudoti mano patiklumu? Tiesiog paimti mano pinigus, neva geram darbui, ir pasprukti?

Talka 2.0

Viena vertus, urbanizacija sunaikino talkas, tačiau tuo pačiu išmokė aktyviai ieškoti reikiamų žmonių. Kiekvienu kasdienišku reikalu žinome, kur kreiptis ar kur eiti. Interneto amžiuje tai dar supaprastėjo, o konkrečių, ne visiems suprantamų projektų rėmimui išsivystė crowdfunding („socialinio finansavimo“, kaip save pristato kelkbures.lt) platformos, kurias matau kaip perspektyvų modelį kaimynystės idėjoms įgyvendinti bei problemoms spręsti.

Crowdfunding modeliu gali pasinaudoti kiekvienas, norintis nuveikti kažką bendruomeniško, bet stokojantis lėšų. Tokių žmonių idėjos yra pristatomos pasaulinei publikai ir jas palaikantys interneto vartotojai turi galimybę finansiškai prisidėti prie konkrečios idėjos virtimo realybe. Šiuo modeliu finansuojami techniniai išradimai, nauji produktai rinkai, filmai ir t.t. Parama dažniausiai renkama per internetinės bankininkystės mechanizmus, kurie rėmėjų lėšas pradžioje tik rezervuoja. Rezervacija galioja iki tada, kol yra surenkamas pakankamas finansavimas, kad projektas būtų įgyvendintas, arba iki tada, kada baigiasi paramos ieškojimo terminas. Nesurinkus reikalingų lėšų, rėmėjai savo pinigų nepraranda, o lėšas surinkus, projekto rengėjai neturi pasiteisinimo jo neįgyvendinti. Atrodo, nuostabios galimybės. Reikia suoliuko – pažiūrėkim, kiek kaimynų pasiryžtų jį paremti (ne vien tik pinigais, o taip pat ir darbu, įrankiais, transportu ar kitaip). Jei tik kolektyvinio noro pakanka, tai galėtų būti įgyvendina!

2.0? Tai juk buvo pernai

Tai nėra kažkas labai nauja, tačiau sėkmingų pavyzdžių palyginti yra nedaug. Pavyzdžiui, Roterdame buvo sėkmingai finansuotas Luchtsingel pėsčiųjų tiltas per greitkelį. Tai brangus projektas, kurio bent du sėkmės faktoriai nesunkiai nuspėjami – organizuojant savivaldybei, komunikacija su bendruomene buvo nepalyginamai lengvesnė ir sėkmingesnė, o tilto statybą finansavę gyventojai buvo motyvuoti įamžinimu vardinėse lentose. Kolumbijoje panašiu principu buvo sugebėta finansuoti netgi dangoraižį BD Bacatá, tiesa, viliojant lietuviui nesuprantama šlove bei akcininko privilegijomis. Lietuvoje buvo finansuoti keli smulkesni meniniai projektai, o atskiro paminėjimo yra vertas šmaikštus Šančių kiosko pirkimo faktas, kai jo simbolines akcijas įsigijo keliasdešimt entuziastų.

Mažesnių, su kaimynyste susijusių projektų rastume nemažai. Ir ne tik projektų, bet netgi keletą dedikuotų platformų, kaip kad spacehive.com (UK, 2012) ir neighbor.ly (US, 2012). Visgi, žvelgiant į projektų sąrašus ir surinktas sumas, nepanašu, kad ateities receptas bendruomeniniams projektams atrastas. Tačiau šios idėjos tikrai bus ateities dalimi, nes techninių ir politinių galimybių vis daugėja ir daugės, o jų neišnaudojantys, kaip moko istorija, vis labiau atsiliks.

Neišvengiami iššūkiai

Mieste būname dėl to, kad čia mums geriau. Nebūtinai pigiau ar pelningiau, tačiau dažnai įdomiau, vertingiau ir prasmingiau. Ir šias savybes neretai suteikia konkrečios erdvės, leidžiančios įvairesnius gyvenimo būdus. Įvairovė yra vertybė, tačiau atstovaujamoji valdžia ją geba puoselėti nebent draudimais. Kurti tenka patiems ir efektyvių būdų, kaip tai daryti, dar turėsime ieškoti.

Akivaizdu, kad vietinės valdžios parama, net ir nefinansinė, yra ypač svarbus veiksnys. Juolab, kad su ja daugelį projektų vienoje ar kitoje stadijoje derinti vis tiek privaloma. Akivaizdu, kad pritraukti verslą yra gerai ir nieko blogo, jei jis dėl to gauna pelno. Pritraukti ne tik finansinę, bet ir kitokią, atskirų sričių profesionalų, paprastų talkininkų ar vertingų idėjų, pagalbą taip pat naudinga. Aišku, kad tikslinga komunikacija kaimynystėse reikalauja naujų metodų, kurių neturi net ta pati vietinė valdžia. Todėl, kai tai bus daroma Lietuvoje, turėtų būti panaudota visa kitur sukaupta patirtis ir visa drąsa daryti tai atvirai bei toliaregiškai.