VIETOJ ĮŽANGOS

Visiškai nieko ypatingo nežadėjęs pasivaikčiojimas aplink garažus Grigiškėse, turėjo virsti į dar vieną seriją nuotraukų ir, galbūt, pratęsti prieš kelis metus kurtas Purvynės Nidoje ir Raganų kalno Juodkrantėje “garažynų” serijas ar kažkaip reaguoti į “mano” magistranto Kasparo Žiliuko baigiamąjį projektą “Garažų masyvo konversiją Palangoje”. Tačiau pasižvalgius atidžiau ir supratus tikrajį šio objekto mastą ėmė stipriau veikti vaizduotė, o pasivaikščiojimas su fotoaparatu virto į kelių skirtingų medijų bandymus. Medijų bandymus papildo tekstas, kuriuo stengiamasi  pakomentuoti situacijos aplinkybes ir bandymų rezultatus bei apsiginti nuo įkyriai zirziančių galvoje klausimų – “kokį velnią aš čia veikiu?” bei “kam viso to man reikia?”.

Darbiniu teksto pavadinimu buvo pasirinktas kodas – 1A5M?3M Jis šifruojasi taip: akvedukas – vienas, metodai – penki (tikriausiai:), medijos – trys. Galutinį viso sumanymo pavadinimą padiktavo tyrimo metu išmatuotas preliminarus akveduko ilgis. Gavosi – 860 metrų ilgio Grigiškių akvedukas arba GA – 860.

1A (VIENAS AKVEDUKAS)

Viešai prieinama informacija Kultūros vertybių registre teigia, kad Grigiškių akveduko statinys yra regioninio lygio valstybės saugomas 800 metrų ilgio pavienis objektas (unikalus kodas 14741, suteiktas 1997 m.), pastatytas 1930 m. pagal 1926 m. parengtą projektą. Pradiniame projekto sumanyme gelžbetoninė monolitinė konstrukcija turėjo užbaigti kelis kilometrus besitęsiantį (taip vadinamąjį Didįjį) vandens kanalą. Kanalu turėjo tekėti Vokės upelio vanduo, skirtas popieriaus fabriko reikmėms. Iš pradžių kanalas turėjo eiti žeme, po to  – pylimu, pabaigoje – 4,7 metro pločio ir 2,4 metro gylio betono loviu ir palaipsniui artėdamas link Neries slėnio, suformuoti 25 metrų aukščio vandens perkrytį. Krentantis vanduo turėjo varyti nedidelę hidroelektrinę.

Preliminarūs matavimai Regia.lt pagalba rodo, kad bendras statinio ilgis viršija 860 metrų, šiandien jis driekiasi per 4 skirtingus sklypus, iš kurių 2 yra suformuoti pačiam akvedukui. Statinys ribojasi su dar dviem sklypais, statinį supančioje teritorijoje registruota 12 juridinių asmenų buveinių. Antro aukšto lygyje akvedukas turi jungtį su BĮ Grigiškių kultūros centro pastatu (kas verčia pastatą akveduko dalimi arba atvirkščiai?), prie akveduko šono glaudžiasi privati namų valda, tarptautinių krovinių pervežimų bendrovės transporto aikštelė/parkingas ir vienos didžiausių popieriaus gamintojų Baltijos šalyse – AB Grigeo gamybinė teritorija. Ant kelių statinio atkarpų yra įrengti šiluminės trasos vamzdynai. Po gelžbetonine akveduko konstrukcija – įrengti 134 privatūs mūriniai garažai, veikia keli “šešėliniai” verslai (automobilių remonto, baldinių plokščių apdirbimo), taip pat čia įsikūrę privatūs sandėliai, pirtis, posėdžių salė, privataus šiltnamio pagalbinės patalpos, šaudykla. Akvedukas ribojasi su vandens kanalo, vadinamo Mažuoju kanalu trasa, greta esančioje teritorijoje įrengtas paminklas Sovietų armijos kareiviams, žuvusiems per II Pasaulinį karą. Atidžiau patyrinėjus tipologinis – funkcijų sąrašas turėtų dar pailgėti.

Tokiomis aplinkybėmis akvedukas tapo keistu ir iš ties sudėtingu kompleksu, kuriame susipina visa puokštė ekonominių, istorinių ir juridinių faktų bei aplinkybių, o aprėpti ar pavaizduoti tokį kompleksą vienu būdu pasidarė neįmanoma.

5M? (PENKI METODAI)

Kalbant apie parodos/tyrimo rengime panaudotus metodus, labai norėjosi juos pavadinti technologijomis ar kitu, labiau tinkančiu terminu. Mat architektams yra būdinga eksperimentuoti su medžiaga, natūra, technikomis, tyrinėjant jų galimybes praktinėmis, o ne teorinėmis formomis. Į architektūros tyrimų lauką vis labiau braunasi “meninio tyrimo” koncepcija, kurio praktikas teks formuoti artimiausioje ateityje. Tačiau kol kas tokios praktikos architektūroje nėra suformuotos, klausimas lieka atviras, tekste paliktas menotyrinis “metodų” terminas.

1M? –  Psichologinis metodas. Šią vasarą su dideliu malonumu perskaičiau pakartotinį Roland Barthes knygos “Camera lucida” leidimą. Šioje studijoje (pateiktoje dienoraščio forma) garsus prancūzas bando išsiaiškinti savo santykį su viena konkrečia fotografija, palaipsniui atskleisdamas savo taikomas prieigas ir  galutinius ketinimus. Nuo pat teksto pradžios jis atmetė reprezentacinę ar mokslinę funkciją turinčią fotografiją ir taip vadinama “studium” metodą, ėmėsi sunkiai apibrėžiamos ir itin asmeniškos prieigos prie nagrinėjamų vaizdų, ieškodamas atsakymų, kurių dalis slypi autoriaus vaikystėje.

Šioje vietoje man pasisekė, nes greičiausiai aš taip pat gavau bent dalį paaiškinimų į Grigiškėse iškilusį klausimą – KOKĮ VELNIĄ AŠ ČIA VEIKIU? Matyt dalis mano atsakymų slypi gimtajame Vilniaus Užupyje, kur aš praleidau penketą pirmųjų savo gyvenimo metų. Šiandienos akimis žiūrint tai būtų buvęs gana niūrus ir apleistas gyvenamasis rajonas su dūmijančiais kaminais, lauko išvietėmis, senomis lentomis aplopytais sandėliukais anglims saugoti, žiemą apledėjančiomis vandens kolonėlėmis kiemuose. Tačiau aš to nežinojau. Nutrupėję namų kampai ir suklypę šaligatviai buvo mano gana nerūpestingos vaikystės kasdienybė. Todėl žvelgiant į chaotiškus Grigiškių akveduko garažus, mane apima kažkoks keistas, sunkiai apibūdinamas, bet rodos “pažįstamas”, “geras” jausmas.

2M? –  Šaltiniotyra. Šio tyrimo metu buvo aptikta pora archyvų, kuriuose galima gauti istorinę medžiagą apie akveduką. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas saugo nemažos grafinės apimties, akveduko projektą (Grigiškių akveduko statinio ir kanalo 1926 m. projektas. LCVA, f. 51, ap. 16, b. 40.). Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskio bibliotekoje galima aptikti ankstyvą (1935 m.) jau įgyvendinto objekto nuotrauką (LMAVB RSS Fg.1-985), kuri, bibliotekai leidus, neatlygintinai panaudota parodos grafinėje dalyje.

3M? – Struktūrinė semiotika, formalusis lygmuo ar formalusis sandas. Šis būdas aptariams rašant apie foto medijos panaudojimą. Todėl čia verta tik glaustai pažymėti – nuotraukų serijose galima nagrinėti formaliają garažų išraišką, kompozicinį jų išdėstymą, tekstūras, faktūras ar spalvas, kiekybinius parametrus, lyginimo būdu išryškinant objektų panašumus ir skirtumus, tuo sau atsakant į klausimus – kaip tai pastatyta arba kaip tai pavaizduota, kaip tai atrodo?

4M? – Statybos techniniai reglamentai. Šį metodą reikėtų palikti atestuotiems projektų vadovams, kadangi mano atestatas (nr. A 1022) jau kuris laikas dulka stalčiuje. Tačiau net ir paviršutinišku žvilgsniu žiūrint į Grigiškių akveduką aišku, kad iš garažų styrantys kieto kuro krosnelių kaminai neatlaikytų bent kiek didesnio priešgaisrinės saugos dėmesio, garažuose veikiantys verslai vargiai turi gamtosaugos reikalavimus atitinkančius kenksmingų medžiagų utilizavimo sprendimus. Padėtį komplikuoja funkcinė mišrainė ir nuolat pastebimi savavališkos statybos požymiai. Na o pradėti kalbą apie šiandienos aktualijas – A++, LEED sertifikatą arba dviračių takus ir greito įkrovimo stoteles akveduką supančiuose parkinguose apskritai neverta.

5M? – Juridinis metodas. Visuotinė Lietuvių enciklopedija teigia kad, Lietuvoje plataus masto valstybinio turto privatizacija prasidėjo 1991 metais ir vyko 2 etapais: pirmasis – privatizacija už investicinius čekius (1991–95), antrasis – privatizacija už pinigus (nuo 1996). 1991–92 privatizuoti beveik visi gyvenamieji pastatai, 99 % kolūkių ir tarybinių ūkių turto, dauguma mažų prekybos, viešojo maitinimo, buitinio aptarnavimo įmonių. Privatizuotos ir didelės įmonės (daugiausia pramonės), tame tarpe ir Grigiškių popieriaus fabrikas (dabartinė Grigeo).

Šiandien pripažįstama kad, privatizacijos metu neišvengta reikšmingų politinių planavimo klaidų, korupcijos ir nusikalstamų struktūrų dalyvavimo. Lietuvoje buvo privatizuoti objektai, išvengę privatizacijos kitose šalyse (Latvijos resp., buv. VDR). Vieni pavyzdžių – kolektyviniai sodai, besitransformuojantys į gyvenamosios paskirties vietoves, užkirtę kelią racionaliam miestų valdymui ir planavimui. Arba privatizuoti butai sovietiniuose rajonuose, šlubuojančios bendrijos ir niekaip neišjudantis daugiabučių renovacijos procesas. 

Tokią situaciją galima įžvelgti ir Grigiškių atveju. Sovietiniais laikais Grigiškių popieriaus fabriko darbininkams buvo leidžiama įrengti asmeninius garažus po nebenaudojamu akveduku, 1991 – 1992 metais – juos privatizuoti. Šiandien garažai naudojami nesilaikant jokių saugos reikalavimų, o galimybė juos tvarkyti centralizuotai – labai abejotina.

Tikėtina kad, jau visiškai greitai, Grigiškėse bus minimos 100 – osios šio statinio statybos metinės, aptariamas statinio reikšmingumas, jo vertė bendrame technikos paveldo kontekste. Inžinerinio paveldo entuziastų teigimų Grigiškių akvedukas jau šiandien yra vienintelis, unikalus, tokio tipo statinys Lietuvoje. Tačiau jo ateitis yra gana miglota. Paminklinį statusą turinčio statinio restauravimas ir pritaikymas visuomenei juridiniu aspektu (netgi hipotetiškai) tampa visiška mission impossible.

3M (TRYS MEDIJOS)

Pradžioje pasirinktas fotografijos formatas pasirodė visiškai bejėgis didelio objekto tyrimui (apžvalgai, pristatymui?). Juo neimanoma atspindėti ir situacijos kompleksiškumo. Tad norint pademonstruoti projekto sumanymą ir jo pokyčius, pradinėje stadijoje slypėjusi konstrukcijos įspūdingumą, vėlesnes jo transformacijas ir esamus momentus, prireikė trijų technologijų – maketavimo, fotografavimo, video filmavimo.

Kiekviena iš šių technologijų tapo ir medija. Tai atsitiko dėlto kad, kiekviena iš jų virto ne tik “atlikimo technika”, bet ir pranešimo pagrindu, būtina komunikavimo sąlyga ar netgi tapo neatsiejama pranešimo konstravimo dalimi. Todėl, keičiantis medijoms, keitėsi ir jų nešamos žinutės turinys. 

1M. MAKETAS

Monolitinio gelžbetonio kanalą neša kintamo aukščio arkada, kurios vieno tarpatramio (arkos) žingsnis – 7 metrai. Dalis arkados yra nugriauta, dalis sunkiai prieinama, todėl tikslus arkų skaičius nėra nustatytas. Makete vaizduojamas tikėtinas arkų skaičius (120), leidžiantis vienu žvilgsniu pamatyti visą pradinio sumanymo mastą. Makete nėra vaizduojamas realistiškas statinio išsidėstymas genplane bei vėlesni objekto pokyčiai. Pateikiamas apibendrintas, nedetalizuotas, pagrindinę ilgos arkados idėją vaizduojantis sąlyginio mastelio objektas.

Manau, kad apibendrintas vaizdas labai tinka šio objekto mąstui pristatyti. Jis atkartoja pradinį sumanymo vaizdą, kurį galima susidaryti iš 1935 m. datuojamos nuotraukos.Pastatytas akvedukas turėjo būti įspūdingo ilgio, vienintelis tokio tipo inžinerinis statinys ne tik tuometinio lenkų užimto Vilniaus krašto bet ir šiandieninės Lietuvos teritorijos mastu.

Konceptualus vaizdavimo būdas, kuomet vienu žvilgsniu galima pamatyti visą, apibendrintą objekto vaizdą, yra šios maketavimo medijos stiprybė. Smulkiai detalizuoti maketai (kaip įprasta istorinių laivų ar karo technikos entuziastų tarpe), darantys didelį įspūdį publikai savo kruopštumu, “tikroviškumu”, neatspindi jokios tikrovės, greičiau kuria jos muliažą ar dekoraciją.

2M. FOTOGRAFIJA

Iš portretinės tapybos ir statybinės braižybos atėjusi tradicija vaizduoti frontu ar profiliu leidžia užfiksuoti neiškraipytą, tikro dydžio architektūrinio objekto fasadą ar bendrą vaizdą. Vaizdų serijos – apžvelgti didesnį kiekį pavienių architektūrinių objektų ar urbanistines išklotines. Todėl frontaliai vaizduojamų architektūros objektų serijos yra gerai žinomas vaizdavimo būdas, dažnai matomas architektūrinęs fotografijos parodose ir kituose meno projektuose.

Pateikiamoje trumpoje serijoje galima matyti ir lyginti garažuose naudotus vartų įrengimo sprendimus, garažų ženklinimo ar apšildymo, lietaus vandens nuleidimo, intensyvaus naudojimo, visiško nenaudojimo pasekmes ar kitus aspektus, kuriuos remdamasis savo subjektyvia patirtimi ar turimu išsilavinimu sugebės įžvelgti žiūrovas. Tokiu būdu naudojama fotografija iš vaizdavimo technikos virsta į visiškai kitką, kitokią veiklą skatinančią aplinką, kitokį pranešimą nešančia medija: tam tikra “mendelejevo lentele”, bibliotekos rinkiniu, katalogu, herbariumu ar net savotiška “encyclopaedia britannica”.

Fotografijos medijos pagalba kuriami “architektūriniai herbariumai” leidžia lyginti “panašaus” dydžio objektus, studijuoti jų sutapimus ir skirtumus, kurti jų tipologiją, skirstyti objektus pagal spalvas, tekstūras, medžiagas ar detales.

3M. VIDEO FILMAVIMAS

Drono pagalba buvo vykdytos ir video formatu įrašytos objekto žvalgytuvės. Toks stebėjimas leido išvengti sudėtingame, kompleksiškame objekte atsiradusių fizinių trukdžių, taupyti laiką apeinant juridines kliūtis. Nebuvo gaištama prašant leidimų patekti į juridinių asmenų kontroliuojamas teritorijas ar kalbinant vietinę moteriškę, kuri, paprašius leidimo fotografuoti jos kieme, skeptiškai mojavo ranka – “nam eto ne nado”… Oro žvalgytuvės suteikė gana detalų, tikrą vaizdą realiu laiku. 35 – 50 metrų aukštyje skraidintas dronas leido pamatyti ir “penktajį” akveduko fasadą – stogą, kuris būtų nepasiekiamas kitomis technikomis.

Šio vaizdo įrašo ypatumas – atsiradusi laiko dimensija ir užfiksuotas konkretus momentas. Priartinto vaizdo pagalba buvo galima nustatyti ir užfiksuoti konkrečiu momentu objekte vykusius nutikimus: išardytą automobilį (kuris nepastebėtas pirmosios apžiūros metu), parkuojamų vilkikų ir priekabų skaičių tą dieną, ar net privataus daržo tvarkymo etapą:).

Vaizdo įrašas tapo visiškai priešinga medija maketui ar nuotraukų “herbariumui”: daug detalių be jokio apibendrinimo, įvairūs rakursai vienu metu, visiškai konkretus momentas be jokios istorinės distancijos.

PABAIGA

Pabaigoje tenka atsakyti į pradžioje užduotą kitą klausimą – KAM VISO TO MAN REIKIA? Greičiausiai to reikia bandant atsakyti į nesenai išgirstą  teiginį: ”…fotografijos, kino, videomeno, parodų istorijos ir teorijos klausimai net ir plačiausiu tarpdisciplininiu rakursu žvelgiant yra per menkai susiję su architektūros studijų uždaviniais…”. Ar jūs rimtai!? Galbūt, esant kitoms aplinkybėms, ši iš konteksto iškirpta citata skambėtų kitaip, netgi teisingai. Tačiau šiuo momentu ir šiomis aplinkybėmis aš tuo abejoju.

Suprasdamas, kad negaliu pakeisti šios nuomonės (o tai buvo Lietuvos Mokslų Tarybos ekspertai!), nepuoliau ginčytis ar prieštarauti, juolab dėstyti ekspertams medijų teorijos pagrindų. Tačiau neišsakyta dvejonė (ar tikrai!?) liko. Manau, kad “plačiausiu tarpdisciplininiu rakursu” aspektu ekspertai buvo neteisūs. Todėl tenka naudotis parodos rengimo situacija ir bent jau punktyriškai pademonstruoti medijų veikimo principus bei jų santykį su reprezentuojamu objektu. Dėl to paroda tapo kiek didaktiška. Tuo pat metu tikiuosi, kad  ekspozicijoje gludintį pamokslavimą atsvers ne visiems pažistamo objekto ispūdingumas.

Grįžtant prie architektūros ir medijų temos manau, kad šiame tarpdisciplininiame (interneto) laike fotografija, videomenas ir parodų kuravimas turi daug sąsajų su architektūros studijomis, architektūriniais tyrimais, kūryba ir profesine savivoka. Ryškiausi to pavyzdžiai – poros metų bėgyje vykę renginiai: Venecijos architektūros bienalė, Roterdamo architektūros filmų festivalis, The Advances in Architectural Geometry Conference 2021. Kiekviena iš jų demonstruoja tam tikrą sąsają – Venecijoje yra svarbus kuratoriaus vaidmuo, Roterdame – režisieriaus, Paryžiuje – skaitmeninėje architektūros srityje dirbančio projektuotojo, mokslininko ar gamybininko vaidmuo.

Dar daugiau, visose viešose ir privačiose sferose isigalintis skaitmeninis formatas ir jo tęsiniai – stebėjimo ir įrašymo įranga, lazeriniai skeneriai, išmaniosios mobilios ryšio priemonės, skaitmeninės programos ir DI (va ir dabar mano rašybą nuolat taisanti:( programėlė), skaitmeniniu pagrindu veikiantys apdirbimo įrankiai, tokie kaip 3D betono spausdintuvai ar panašiai, kuria visiškai naujas sąsajas, kuriose technikos nuolat virsta medijomis. Skaitmeniniai tesiniai aktyviai dalyvauja kuriant ir tuo pat metu perkūrinėjant architektūrines formas.

Medijomis virstančios technikos palaipsniui tampa neatsiejama gautų tyrimo rezultatų, idėjos generavimo ar galutinio kūrybinio rezultato formavimo dalimi. Todėl šios srities supratimas ir sąmoningas naudojimas yra būtinas šiandienos architektui. Kuo daugiau medijų supras ar valdys architektas, tuo gilesnės interpretacijos ir kokybiškai geresnio kūrybinio rezultato galima tikėtis.

Projektą remia ir pristato:

Projektą remia: