Apie Domo Mykolo Malinausko parodą „Reversas“. Ugnė Makauskaitė

LET‘S GET IT ON

Projekto pavadinimas kreipia į malonią ir su entuziazmu vykdomą veiklą. Maždaug taip šiandien konstruojamas žmogaus gyvenimas socialinėje erdvėje. Tik čia absoliutus malonumas eina drauge su dideliu nepasitenkinimu išorine aplinka, o tiksliau – praeities nuorodomis, tarsi atskiriant „mano“ ir „kitų“ gyvenimą. Vis tik, ankstesnio suvokimo kvestionavimas ir buvusių taisyklių perbrėžimas liečia mus visus. Pastarasis reiškiasi kone visose srityse: jei MeToo kalbėjo apie pakitusius santykius, tai Brexit atspindi politinės priklausomybės ir terminų suvokimo kismą, viešojo meno kontekste – eliminuojamos dabartinei pozicijai nebetinkančios skulptūros – identiteto paieškas. Sąrašą galima tęsti, bet aišku viena – gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Tai verčia reflektuoti dabartinį laiką ir jį veikiančią praeitį, siekiant brėžti ateities fragmentus. Instaliacija nagrinėjamas mūsų tapatybės suvokimo klausimas keliais pavidalais – garso, vaizdo ir erdvės. Kūriniu siekiama provokuoti žiūrovą ir jį atskirti nuo įprasto būvio ir sukuriant šią nepatogią situaciją reflektuoti nepatogius klausimus susijusius su šiandien visuomenės (per)kuriamu identitetu. Menininko pasirinkta forma – tunelis – oponuoja šiandien jau mažai ką tebesakančiam „bendruomenės“ terminui. Jis naudojamas visur: nuo kultūrinio projekto paraiškos iki maisto produkto aprašymo. Būtent šiuo terminu paremtas ir didžiųjų kompanijų – Uber, TaskRabbit, Facebook ir t.t. – veikimo principas. Kažkada atrodžiusios kaip patrauklios platformos, dabar kompanijos susiduria ne tik su vartotojų nusivylimu (nes bendruomenių valdymo sistemomis pelnosi atskiri individai), bet ir kitomis problemomis. Būtent šiandieninę situaciją atliepdamas autorius pasirenka tunelio formą, žiūrovą priversdamas fiziniu būdu atsiriboti nuo simuliuojamų bendruomenių, suvokti save erdvėje kaip individą ir permąstyti dabartinį laiką. Dar daugiau, nusivylimas esama bendruomene ir naujosiomis technologijomis (pavyzdžiui, plačiai aptariama socialinių medijų neigiama įtaka žmogaus psichikai) metaforiškai priveda prie „tunelio galo“. Šiuo atveju, ko gero tiksliausiai nusivylimą atspindi pirmojo Mėnulyje nusileidusio žmogaus, Buzz Aldrin, mintis: „Jūs man žadėjote Marso kolonijas. Vietoj to, gavau Facebook“. O nusivylimas dabartimi neišvengiamai verčia romantizuoti praeitį. Tunelyje žiūrovas girdi persukamos kasetės garsą, kuris anksčiau klausytojų laikytas kaip pauzė (netobulumas) tarp grojančios muzikos. Sociologo Dominiko Schrey teigimu, dėl naujųjų technologijų „pasiekiamumo“ šiuolaikinė medijų kultūra pradėjo fetišizuoti ir romantizuoti senąją mediją. Jis įveda „analoginės nostalgijos“ apibrėžimą duodamas pavyzdį iš 2012 m. „Oskarų“ teikimų: daugiausiai apdovanojimų tais metais gavo Martin Scorsese ir Michel Hazanavicius filmai „Hugo“ ir „Artist“. Abiejuose kūriniuose ne tik naudojama ankstyvojo kino raiška, bet ir diafilmas – senoji technologija, kuomet filmas rodomas po vieną kadrą. Anot autoriaus, panašūs pavyzdžiai matomi ir kitų, itin vertinamų, šiuolaikinių menininkų darbuose. Svetlana Boym savo knygoje „The Future of Nostalgia“ rašydama apie šiuolaikinę nostalgiją pabrėžia šios siekį sugyvinti praeitį. Pasakodama apie nostalgijos istoriją, ji teigia, jog vienas postmodernumo ženklų yra persvarstyti modernumą: bėgant nuo dabartinės istorijos sugrįžti ten, kur yra aiški vertybinė skalė ir egzistuoja netgi ribos ar negalėjimas. Galiausiai, atsigręžimas į praeitį gali būti siejamas su noru išsilaisvinti iš laiko, kuomet nebėra nieko negalimo, kuomet vienaip ar kitaip nusiviliama dabartimi ir su šiuolaikinio žmogaus jau virtusiu įpročiu – interaktyvumu. Pasitelkęs kasetę kaip nuorodą M. Malinauskas reflektuoja šiandien itin gajų praeities romantizavimą tarsi klausdamas: Ar dabar mūsų idealizuojamas praėjęs laikas nėra tik dar vienas mitas? Ar toks požiūris nestabdo kuriant ir tobulinant ateitį? Juk tunelio gale lieki tik tu ir kasetė.

—————————————————————————————-

Erdvė, skulptūrinė forma, garsas – instaliacija – Domas Mykolas Malinauskas

Plakato dizainas ir parodos architektūra: “AEXN”

Foto: “Nulinis laipsnis”

Kuratorius: Tomas Grunskis

Projektą remia: