(Flashback kritika 001)

Labiau ar mažiau radikalus utopinis mąstymas Lietuvos architektūros lauke – vis dar labai retas reiškinys. Jo laisvės potyriai ir ambicijos, o gal ir naivi drąsa žvelgti į paralelinius architektūros raidos scenarijus bei koncepcines alternatyvas dažniausiai  yra būdingi studijų laiku ir tai tik labai mažai daliai nenuoramų, kurių nesulaužyta intuicija vis dar kužda architektūrą esant kažkuo daugiau nei išvaizdi kvadratinio metro pakuotė. Tokį galvojimą architektūroje reiktų laikyti sąžinės apraiškomis, kurias nuosekliai ir užtikrintai plauna komercinio merkantilizmo liūnas, įsivyravęs joje. Jo nuosėdomis (jei ne atmatomis) užnešta architektūros esmė verčia ją spalvinga uoga su išpuvusiu vidumi ant vystytojo laimės torto ir niekuo daugiau, kas nors kokiu būdų rodytų ją esant visaverčiu kultūriniu reiškiniu (jei tik developinę konditeriją kultūra nelaikysime iš principo).  Tokį –  sąžiningą, priešingą merkatilikai, kultūriškai idealistinį ir tuo pačiu utopinį mąstymą atstovauja Goda Verikaitė –  Y kartos architektė, su visu šiai kartai būdinga dėmesio telktimi į idėjas, profesionalumu, inovatyvumu… Tai – karta su kitokia – ženkliai platesne geografine jausena, kurios mentalinis epicentras vis dar yra Lietuva, kas ir džiugina, ir atkreipia dėmesį į minėtas architektūros apnašas čia. Matant platesnį šios kartos architektų migracijos ir veiklos žemėlapį, atrodo, kad dalį jos atstovų pelnytai galime pavadinti “jaunąja architektūrinės vilties karta” . Būtent jai vis dažniau Architektūros galerija “Nulinis laipsnis” suteiks erdvės raiškai…

Taigi, architektės Godos Verikaitės “Bolotopija” – tai paralelinės metatikrovės architektūrinis opusas apie Vilnių ir Lietuvą, idėja primenanti popierinės  architektūros konceptus XXa, tik aktualizuotus naujojoje sociokultūrinėje Y kartos globalinės kultūros aplinkoje. Tai – kūrinys kalbantis ne apie vertes, bet apie vertybes ir naujuosius jų kultūrinius kontekstus, reiškiantis intelektinę kritiką, bet ne negatyvumą, kalbantis apie architektūros socialumą, bet ne apie statybos technologinę vergystę. Tai – minties architektūros (kaip ją vadina G.Kuginys) pavyzdys, be kurių architektūros tapatybė Lietuvoje būtų tuščiavidurė…

 

Parodos leidinys:

Godos Verikaitės video filmas:

____________________________________________________

Bolotopija:  Lietuva po X metų.

Naujos sistemos sąlygomis kyla poreikis kurti naujas gyvenimo ir bendrystės formas.

Buvę socialistiniai mikrorajonai pasirodo, kaip gryniausios ir labiausiai eksperimentams tinkamos struktūros.

Vilniaus aplinkos ir urbanistinių spekuliacijų ministerija skatina šiuose rajonuose išbandyti naujas idėjas ir teorijas.

Gyventojai ima rekonstruoti savo aplinką, įkvėpti šveicarų anarchisto Hanso Widmerio paslaptingos knygos “Bolo-bolo“(1983 m.):

Naujasis žodynas:

IBU – pavienis gyventojas

BOLO – mikro utopija, saviorganizacijos vienetas

NIMA – pavienio bolo’so kultūrinė tapatybė/ bendras interesas

Žirmūnai. Pirmasis socialistinės masinės statybos mikrorajonas Lietuvoje po X metų virsta pirmuoju bolo’sų rajonu.

 

CV: Goda Verikaitė   1992.10.02

Studijavo interjero dizainą Vilniaus dailės akademijoje. Vėlau mokslus tęsė Hagos karališkojoje dailės akademijoje, interjero architektūros INSIDE katedroje. Apsigynė magistrinį darbą “Recycling Utopia: in Progress”.

Pastarąjį pusmetį praleido dirbdama Antverpene (Belgijoje) urbanistinių tyrimų studijoje „Endeavour“.

Goda savo darbuose nagrinėja įvairias architektūros formas, pradedant 1:1 erdvinėmis instaliacijomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis siekiant įtraukti gyventojus į projektavimo procesus ir baigiant spekuliatyvaus dizano teorijomis.

—————————————————————————————-

Plakatas, ekspozicijos architektūra: “AEXN”

Kuratorius: Tomas Grunskis

Norbert Tukaj fotografijos:

 

Projektą remia: