Išorinis dviejų skirtingų objektų panašumas gali turėti daug kartais prieštaringų aspektų, diktuojamų skirtingų prieigų, nuostatų, kontekstų. Atlase, nesiekiant ištirpdyti plagiato sampratos, norima apžvelgti įvairias sąvokas, nusakančias estetinius architektūrinės raiškos pasikartojimus.

analògija [gr. analogia – atitikimas] – skirtingų daiktų, reiškinių, sąvokų panašumas.
Taip pat žr. kopijavimas.

apropriacija [lot. appropriatio] – ko nors užvaldymas, pasisavinimas, pavertimas savo nuosavybe. Mene ir architektūroje reiškia anksčiau sukurtų elementų ir įvaizdžių naudojimą, rekontekstualizuojant juos naujame objekte. Tokia prieiga būdinga postmodernizmo veikiamai architektūrai: pvz., Australijos nacionalinio muziejaus komplekse panaudoti (aproprijuoti) iškart keli žinomi modernizmo pastatai.
Taip pat žr. citavimas, koliažas.

archetipas [gr. archetypon < archē – pradžia + typos – pavyzdys] – pirmavaizdis, prototipas; Carlo Gustavo Jungo psichologijoje – struktūriniai kolektyvinės pasąmonės elementai kaip potenciali visų psichinių procesų ir išgyvenimų galimybė. Archetipams architektūroje galima priskirti kryžiaus formą (dominuoja kulto pastatų planinėje struktūroje) ar pirmapradę trobelę (primitive hut), kurios pagrindiniai elementai (kolonos, antablementas, frontonas) formuoja archetipinį statinio šlaitiniu stogu įvaizdį.

brendas [gaminio rūšis, prekės ženklas] – vardas, terminas, dizainas ar kita savybė, išskirianti produktą ar daiktą iš kitų produktų ar daiktų. Komunikaciniu požiūriu dažnai charakterizuoja, poetizuoja ir esmingai išryškina architektūrinę koncepciją. Brendingą architektūroje galima apibrėžti kaip savitos asmeninės meninės prieigos (Zaha Hadid, Frank O’Gehry, Daniel Libeskind) ar, siauriau, stiliaus kūrimą; jis neretai suprantamas kaip architektūros komodifikacija (suprekinimas).
Taip pat žr. ikoniškumas, metafora, stilius.

citavimas – rašytinio veikalo arba kalbos ištrauka kito teksto samprotavimams pagrįsti ar patvirtinti. Architektūroje (pvz., postmodernizmo) citavimas paplitęs kaip ankstesnių istorinių elementų taikymas naujuose objektuose.
Taip pat žr. apropriacija, koliažas.

evoliucija – idėjos, formos, objekto tobulinimas siekiant suteikti jam naują kokybę.
generinis [apibendrintas; pritaikomas visai klasei, grupei, rūšiai; nesaugomas prekės ženklo] – pasižymintis apibendrintais, nespecifiškais bruožais, balansuojantis ant banalumo ribos. Generiniai pastatai ir erdvės kuriami kaip idealus fonas bet kokiai veiklai ir naudojimui, todėl gali būti sunkiai atskiriami vienas nuo kito.

genealogija [gr. genealogia — giminės kartų eilė] – kūrinio idėjinės ir konceptualios ištakos. Architektūroje egzistuoja bent kelios pastebimos apibendrintos genealogijos, „šeimos medžiai“ ar ideologijos, kurių pagrindu konstruojama idėjinė ir estetinė raiška – gamtinė (organinė kryptis kaip darnesnio pasaulio simbolis), socialinė (dėmesys bendruomenėms ir skirtingoms socialinėms grupėms), progreso (architektūrinėmis priemonėmis formalizuojamas technologinis progresas) ir kt.

ikoniškumas [būdingas ikonoms – paveikslams,] – terminas, kuriuo apibūdinama raiški, įsimenanti ir siekianti išsiskirti architektūra; ją dažnai galima apibrėžti vienu koncentruotu įvaizdžiu. Architektų, pasižyminčių ikoniška raiška, kūryboje neretai įmanoma pastebėti prieigų, įvaizdžių, formų (jų pačių sukurtų) kartojimą ir dauginimą.
Taip pat žr. brendas, metafora.

imitacija [lot. imitatio] – sekimas, mėgdžiojimas; netikras, dirbtinis, tik vaizduojantis, panašios išvaizdos daiktas, reiškinys, medžiaga (pvz., marmuro imitacija, raudonmedžio imitacija, odos imitacija, sprogimo imitacija). Architektūra – kaip gamtos imitacija. Terminas dažnai taikomas paveldosaugoje.
Taip pat žr. citavimas, kopijavimas.

interpretacija [lot. interpretatio – aiškinimas] – muzikos, teatro, literatūros kūrinio savitas atlikimas; suvokėjo sąmoningų ir pasąmoninių atsakų dialogas ir projekcija į kūrinį. Terminas apibrėžia antrinius kūrinius, vienas jų požymių – sukuriama nauja savarankiška kultūrinė vertė.

įtaka – autoriteto, jėgos poveikis, reikšmė. Labai svarbus dėmuo architektūroje ir mene apskritai, mat kūrėjų ar jų grupių įtaka struktūruoja architektūros raidą. Taip pat – svarbus pedagoginis, ugdymo metodas.

kanonas [gr. kanōn] – visuotinė taisyklė, norma; meninių metodų arba taisyklių, privalomų meniniam stiliui, visuma. Anksčiau kanonas architektūroje dominavo kaip pavyzdinis stilius; originalumas buvo suvokiamas tik šio stiliaus ribose.
Taip pat žr. klišė, stilius.

kartotinis projektas – žr. tipizacija.

klišė [pranc. cliché] – banali, nuvalkiota frazė, stereotipinė mintis. Klišė architektūroje siejama su numanomų sprendimų, numanomų metaforų, numanomų detalių taikymu (pvz., „brūkšninis kodas“, „vertikalus sodas“, „konfeti urbanizmas“). Le Corbusier penkis moderniosios architektūros postulatus, kartojamus ir dauginamus paraidžiui, irgi galima vadinti klišėmis. Tačiau klišės, maišomos tarpusavyje ir vartojamos netikėtuose kontekstuose, gali tapti įtaigiu raiškos būdu.
Taip pat žr. brendas, ikoniškumas, stilius.

koliãžas [pranc. collage – prilipdytas] – tapybos ir grafikos technika: prie pagrindo lipdomi popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai ir piešiama ar tapoma. Koliažas architektūroje taikomas kaip perdirbimo technika, senas idėjas ar prasmes paverčianti naujomis.
Taip pat žr. citavimas.

kopijavimas (kartočių kūrimas) – informacijos ar artefakto atkartojimas remiantis pačiu informacijos ar artefakto pavyzdžiu, bet taikant skirtingą procesą nei tas, kuris buvo naudojamas originalui sukurti. Kopijavimas architektūroje buvo istoriškai paplitusi stiliaus sklaidos priemonė, „kiekvienas architektūros stilius buvo platinamas imitacijomis arba kopijomis“ . Pavyzdžiui, kolonijinė architektūra perkėlė imperijų stilių į svetimus

kontekstus (kopijavo). Taip pat – paplitusi pedagoginė praktika, studentams atkartojant (ir sykiu analizuojant) pripažintus kūrinius.

masinė gamyba – modernizmo paveikta didelių kiekių produkcija, kuri remiasi tipizacija, standartizacija. Architektūroje paplito daugiabučių gyvenamųjų namų statyboje; kadangi raiškos priemonių kiekis ribotas, identiškų atvejų galima rasti net skirtingose šalyse.
Taip pat žr. tipizacija.

metafora [gr. metaphora — perkėlimas] – perkėlimo, palyginimo figūra, kada, remiantis panašumu, vieno daikto savybės priskiriamos kitam. Architektūroje metaforos pasitelkiamos tiek struktūrinei (pvz., „oda“, „griaučiai“), tiek estetinei raiškai (pvz., modernistinė „mašinos“ estetika, taip pat žr. postmodernistinę Roberto Venturi sąvoką „antis“) iliustruoti. Kai kada tam tikros metaforos ima dominuoti specifinių funkcijų raiškoje: „juodoji dėžė“ – teatrams (taip pat – kultūros centras, prokuratūra ir kt.), „baltas kubas“ – meno galerijoms. Meninei raiškai stiprinti skirtingi objektai gali pasitelkti tas pačias metaforas.

mimikrija [angl. mimicry < gr. mimikos – mėgdžiojamasis] – biol. individo supanašėjimas su aplinka, daiktais, kitais gyvūnais arba augalais, padedantis apsisaugoti nuo priešų. Architektūroje mimikrija dažniausiai laikomos gamtos paveiktos formos.
Taip pat žr. kopijavimas, replika.

paradigma [gr. paradeigma — pavyzdys] – terminas, nusakantis, kad tam tikros teorijos ima dominuoti ir tampa diskurso formacijomis (pagal Michelį Foucault). Aplink tokias teorijas buriasi atitinkamų pažiūrų ir praktikų visuma, konsoliduojanti tam tikras „žaidimo taisykles“. Architektūroje tai tampa tam tikromis įtakos šaltiniais.
Taip pat žr. ikoniškumas, įtaka, stilius.

pastišas [pranc. pastiche – mišinys] – vizualiojo meno, literatūros, teatro ar muzikos kūrinys, imituojantis kitų menininkų darbų stilių ar charakterį. Skirtingai nuo parodijos, pastišui būdingas pagarbus, o ne ironiškas santykis su kūriniu, kurį imituoja. Kaip teigia Fredricas Jamesonas, „pastišas yra bejausmė parodija, parodija, praradusi humoro pojūtį […], šiuolaikinė tam tikro pobūdžio bejausmė ironija“ .
pirmavaizdis (provaizdis) – realus meno kūrinio šaltinis; reiškinio prototipas, pavyzdys. Architektūroje pirmavaizdis dažnai suvokiamas kaip pirminis, vėliau plėtojamas, kopijuojamas ir tiražuojamas, prototipas.
Taip pat žr. archetipas, prototipas.

precedentas [lot. praecedens, -entis – einantis priešakyje] – (teis.) jau buvęs panašus atvejis, faktas, įvykis, kuriuo galima remtis. Architektūrinės koncepcijos paieškos pirminėse stadijose neretai remiamasi precedentu ar pavyzdžiu kaip idėjine atrama.
Taip pat žr. įtaka.

prototipas [gr. prōtotypon – pirmavaizdis] – pirminis, ankstyviausias ko nors pavyzdys; dirbinio, mašinos, pavyzdys, pagal kurį gaminami, kuriami kiti tos rūšies daiktai.
Taip pat žr. pirmavaizdis.

ready-made – masinės gamybos daiktas, kuriam suteikiamas meno kūrinio statusas. Tokios „rastų“ daiktų estetikos esama arch. Valdo Ozarinsko darbuose. Remo Koolhaaso ir OMA Zebriugės terminalo projektui kaip prototipas pasirinkta studijoje aptikta piešimo modelio galva.
Taip pat žr. prototipas.

replika [pranc. réplique] – dailės kūrinio kopija, sukurta paties autoriaus; nuo originalo skiriasi dažn. formatu, koloritu. Identiškomis architektūrinėmis kopijomis pasižymi Kinija, kur galima aptikti daugelio įvairaus laikotarpio pasaulio pastatų replikų.
Taip pat žr. kopijavimas.

reprodukcija [pranc. reproduction – atgaminimas]– atkartojimas.
Taip pat žr. kopijavimas, replika, tipizacija.

signature – taip charakterizuojama ženkliška architektūra, tampanti autoriaus atpažįstamumo ženklu, parašu.
Taip pat žr. ikoniškumas, ženkliškumas.

simuliakras – simuliuotas, netikras, suvaidintas veiksmas ar veiklos rezultatas. Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as knygoje Simuliakrai ir simuliacija simuliakru vadino tokią daikto, reiškinio ar fenomeno būklę, kai tas daiktas veidrodžio principu nebe atspindi šalia vykstantį gyvenimą, o imasi vaizduoti ir rodyti tai, ko iš tiesų nėra. Bendrai simuliakras apibrėžiamas kaip kopijos kopija, smarkiai nutolstanti nuo originalo.

stilius (architektūrinis) – architektūros klasifikavimas remiantis forma, statybos technika, medžiagomis, laikotarpiu, regionu ir kitais kriterijais. Architektūrinis stilius yra architektūros istorijos mokslo objektas. „Kokiu stiliumi turime statyti?“, – klausė vokiečių architektas Heinrichas Hübschas. Tai buvo ženklas, kad stiliaus klausimas nebėra savaime akivaizdus, kad jį reikia apsvarstyti, kad nerimaujama dėl galimybių pasirinkimo. Galima teigti, kad stiliaus sąvoką šiais laikais pakeitė mados arba tendencijos sąvokos – „dabar taip daro“, „vyraujančios tendencijos“ ir t. t.

šablonas (pavyzdys, modelis, derinys) [angl. pattern] – 1977 m. Christopheris Alexanderis knygoje Pattern Language pateikė architektūros kalbos elementų, arba šablonų, rinkinį kaip alternatyvų būdą iki smulkiausių detalių konstruoti miestą (pattern making). „Kiekvienas šablonas aprašo problemą, kuri mūsų aplinkoje kartojasi vis iš naujo ir pateikia aprašo tos problemos sprendimo esmę taip, kad sprendimą galima naudoti milijoną kartų, tačiau niekada du kartus vienodai.“

tipizacija – meninio apibendrinimo būdas, idėjinio turinio reiškimas konkrečiais, tipiškais vaizdais. Ryškiausias tipizacijos architektūroje pavyzdys – kartotinis projektas, paruoštas reprodukuoti skirtinguose kontekstuose. Labiausiai paplitęs individualioje gyvenamojoje statyboje, bet ima dominuoti ir prekybos kompanijų pastatuose, kurios ruošia įvairių dydžių ir konfigūracijų „vartojimo vadovus“, „bookus“, „modulorus“, kaip skirtingose vietose pritaikyti reikalingų dydžių, spalvų, struktūrų pastatus (Maxima, VW ir kt.).

tipologija – mokslinis pažinimo metodas, objektų jungimas į tam tikras grupes, remiantis jų panašumais arba skirtumais pagal pasirinktus kriterijus. Architektūroje tipologija yra tam tikra generalizavimo (apibendrinimo) priemonė, arba taksonomija, klasifikuojanti objektus pagal formą, funkciją, stilių ir kitus požymius. Taip Konstantino Melnikovo darbininkų klubo Maskvoje (1928) auditorijų forma susišaukia su Vytauto Jurgio Dičiaus KPI Chemijos technologijos fakulteto auditorijomis Kaune (1970).
Taip pat žr. šablonas, tipizacija.

tradicija – istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų (papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų) perdavimas iš kartos į kartą; pačios formos, laiduojančios kultūros išlikimą ir vienovę. Architektūroje tradicija plačiąja prasme suvokiama kaip inovacijos priešybė; tai laukas, kuriame yra beprasmė kopijavimo sąvoka, nes tradicija sąlygoja raiškos tęstinumą.

vernakuliaras – žr. tradicija.

ženkliškumas – žr. ikoniškumas, signature.

 

Šaltiniai:
www.dictionary.com
www.tzz.lt
www.zodynas.lt
www.zodziai.lt

parengė Martynas Mankus

lipdukas LTKT