(Šis tekstas yra Architektūros kultūros ir kritikos platformos zino „Anarchitektūra“ dalis)

„Anarchitektūra“ iš pirmo žvilgsnio atrodo neproduktyvi idėja ir labiausiai – architektams. Architektūros ir su ja susijusios menotyrinės kritikos lauke ši tema aptarinėjama gana retai, nes pačių architektų laikoma užribiu, o menotyriniu požiūriu – seklia, nes etaloninių referencijų į architektūros anarchijos istoriją sąrašas nėra ilgas, o norint šią temą paversti reikšminga („disertabilia“ ar moksliškai bent kiek „rentabilia“) tenka pasiremti idėjų ir žinių interpretacijomis, sąsajomis ir platesniu požiūriu į reiškinį, tad menotyrininkams tema irgi nėra labai patraukli. Šiame straipsnyje eseistinis tekstas apie anarchiją architektūroje formuluojamas iš architekto pozicijų, todėl nepretenduojant į moksliškumą ir tyrimą, laikytina, jog tai – refleksija intriguojančia tema.

Chrestomatiniu anarchijos idėjų raiškos pavyzdžiu architektūroje yra laikoma architekto ir menininko Gordon Matta – Clark[1] (1943-1978) kūryba XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečiais pietų Bronkse, Niujorke, JAV. Savo kūryboje jis dekonstruotos architektūros ir vizualiai provokuojančių instaliacijų forma kėlė socialines nelygybės, rasizmo, politinio nejautrumo ir kitas problemas. Idėjoms reikšti ir meno kūriniams dokumentuoti Gordon Matta-Clark naudojo video, filmo fotografijos ir net performanso (ar performatyvios erdvės) priemones[2]. Šiam menininkui – architektui yra dedikuota Stephen Walker knyga „Gordon Matta-Clark. Art, Architecture and the Attack on Modernism“, kurioje keliais esminiais teoriniais pjūviais analizuojama kūryba menotyriniu požiūriu ir išsakoma įdomi „diskretiško pažeidimo“(discrete violation) prieiga. Stephen Walker kritinės įžvalgos yra labai įdomios ir svarbios architektūros menotyrai, o sistemiškas analitinis požiūris knygoje tik iliustruoja minėtą tokio pobūdžio tekstų menotyrinį sudėtingumą ir keblumą.

Su anarchija architektūroje susiję ir keli kiti požiūriai, sutinkami literatūroje ar menotyrinėje architektūros kritikoje. Viena vertus, kaip anarchijos pasireiškimą architektūroje dažnas kritikas mini radikalesnius manifestus, idėjiškai kritikuojančius pačią architektūros kaip reiškinio tapatybę – „Architektūrą be architektų“ ar „Architektūrą be architektūros“. Architektūra be architektų – tai Bernard Rudofsky paroda MOMA Niujorke 1964 metais ir knyga, išleista 1965 metais [3] , kurioje jis sąmoningai plečia architektūros srities ribas, istorijos pavyzdžiais įrodydamas, kad statybos menas yra universalus fenomenas, kuriame dalyvauja ir aktyviai veikia ne tik architektūros specialistai, ir kad vietos tradicijomis paremta savavalė architektūra yra ne mažiau vertinga ir meniška. „Architektūra be architektūros“ – kitas menotyrinis darbas, suformuluotas Simon Sadler. Tai knyga apie „Archigram” grupę (ji vadinasi „Archigram. Architecture without Architecture“), kurioje kalbama apie architektūros avangardą XX a. septintajame dešimtmetyje, kitaip vadinamą radikaliąja architektūra[4]. Joje aptariama architektūros tapatybė per ce, keliant klausimą, ar į architektūrą reikia žiūrėti rimtai. Ir nors knyga yra skirta „Archigram” grupės raidai ir kūrinių bei idėjų analizei, autoriaus prieiga pati savaime laikytina kritiška ir turinčia anarchiškumo bruožų. Lietuvos kontekste taip pat paminėtinas veikalas „Architektūra be architektūros“ (Autorius architektas Gintaras Kuginys[5]), kurio pavadinime užkoduotas esminis architektūros srities prieštaravimas ir kuris yra filosofinis architektūros manifestas apie jos transcendentišką esmę ir prigimtį. Anarchiškų idėjų šiame veikale nesurasime, veikiau atvirkščiai – trumpu, ko ne haiku stiliumi užrašyti filosofiniai teiginiai apie architektūrą, kūrybą ir amžinąsias jos vertybes yra fundamentalūs, tačiau kai kurių „kritikų“, verčiau linkusių nesigilinti į veikalo turinį, o kritikuoti „viršelį“ , knyga laikoma anarchiška. Šie keli pavyzdžiai rodo, kad tradicija analizuoti ir išryškinti vidinius architektūros srities prieštaravimus aktualių sociokultūrinių reiškinių kontekstuose yra, nors ir reta, bet aktuali; ji leidžia revizuoti architektūros srities vertybes ir nuostatas ir jas susieti su socialine – kultūrine aplinka. Pavyzdžių, iliustruojančių šiuos bruožus yra ir daugiau, o jų įtaką architektūros praktikai įžvelgia ne vienas architektūros tyrėjas, tačiau tai – platesnio tyrimo klausimas, vertas atskiros publikacijos.

Dar vienas svarbus bruožas, nesunkiai pastebimas architektūros kritikos literatūroje yra „savavalė architektūra“ arba architektūra, iškylanti ignoruojant teisinį reguliavimą. Savo esme ši idėja taip pat prieštarauja architektūros sričiai, kuri šiandien vis labiau reguliuojama teisiškai (kas neužtikrina jos kokybės, tik biurokratizuojami procesai). Vienas įdomesnių ir naujausių veikalų, tiriančių šį reiškinį ir savireguliacinius (anarchinius) fenomenus architektūroje yra Paul Dobaszczyk „Architecture and Anarchism“[6] – knyga, kurioje skirtingais pavyzdžiais iliustruojama ir analizuojama pamatinę architektūros tvarką ir reguliavimą neigianti tendencija ir jai suteikiama kultūrinio reiškinio svarba. Tai – pozityvistinis požiūris, kuris yra diskutuotinas, tačiau dėl objektyvumo reikėtų pastebėti, kad savavalė statyba yra įsisenėjusi problema, ypač Lietuvoje, ir kad tai – teisines pasekmes lemianti veikla, turinti administracinio nusižengimo (ar net nusikaltimo) bruožų. Esminis prieštaravimas, kurį akcentuoja architektūros reguliuotojai šiame kontekste yra neigiamas poveikis „trečiųjų asmenų“ interesams arba pažeidžiamas viešasis interesas, kuris yra svarbesnis už diskutuotinas kultūrines vertes, galimai atsirandančias dėl  tokios veiklos rezultato.  Čia nesunkiai užčiuopsime keletą esminių diskusinių klausimų, tiesiogiai susijusį su anarchija. (1) Kiek, kur ir kokiame lygyje yra būtina reguliuoti visuomenės santykius ir architektūrą? Juk net ir vadinamoji „liaudies“  architektūra, kuri bet kuriame kaime kelis šimtus metų buvo tradicinė ir kažkiek savita dėl skirtingų vietovės ar regiono kultūrinių bruožų, statybos metodų, kuri nebuvo kaip nors reglamentuojama,  šiuo metu irgi patenka į reglamentų sąrašus priverstinių „rekomendacijų“ forma, primygtinių nurodymų būdu apribojant asmeninių pasirinkimų laisves savininkams. Čia taip pat galime kvestionuoti reikalavimais bei reglamentuojančiomis taisyklėmis ribojamų laisvų pasirinkimų santykį su švietimo ir vertybinės orientacijos būdų formuojama (vidinių bendruomeninių taisyklių) vertybių sistema, kuri būtų priimtina visiems ir kuri vestų link to paties rezultato. O paprasčiau būtų paklausti, reglamentais, ar švietimu, o gal represyviniu ar edukaciniu keliu būtų geriau eiti tokiais atvejais? Kitas (2) diskusinis klausimas: Ar visa savavalė architektūra turi būti laikoma nusikaltimu? Jei ne, tai kaip apibrėžti jos ribas? Čia galimas (tačiau ne galutinis) atsakymas – savavalės architektūros ar savavalių veiksmų destrukcijos lygis ir padaroma žala. Jei nei vieno, nei kito objektyviai nėra, gali būti, kad nusižengimas labai menkas ir dėl to pasekmės nesvarstytinos, o jeigu toks veiksmas ar rezultatas turi kokios nors kultūrinės vertės bruožų, matyt ir priimtinas a priori. Toks požiūris svarstytinas, tačiau teisiškai, matyt, labai diskutuotinas, o ir poveikis bei žala šiais laikais gali būti suvokiama gana plačiai. (Pavyzdžiui, kažkokio dydžio ar formos pastatas kažkurioje vietoje gali žeisti kieno nors kokius nors jausmus ir pan.) Jį (poveikio ir žalos) kaip argumentą pateikia anarchinės kultūros architektūroje apologetai, kuriems šio teksto autoriaus priskirti tikrai nederėtų.

Taigi, menotyrinis anarchijos reiškinio architektūroje kontekstas, nors ir paremtas skirtingu klausimo traktavimu bei prieigomis, nėra labai unikalus. Nors tyrimų ir veikalų šia tema nėra labai daug, prie anarchijos temos grįžtama, atskleidžiant reiškinio savitumus skirtingu laikotarpiu ir aktualių sociokultūrinių procesų šviesoje. Ir tai, kad pati tema kažkuriam kritikui gali pasirodyti prieštaringa ar neįdomi, dar nėra pagrindas ją neigti ar tiesiog atmesti, remiantis vien subjektyviu požiūriu. Anarchinių idėjų architektūros istorijoje būta nemažai ir jos dažnai lėmė tiek pačios architektūros srities raidą per kritiką, tiek ir jos santykių su visuomene reviziją, kas dar sykį liudija, kad architektūra kaip sociokultūrinis reiškinys nėra statiškas dalykas.

Tad, jei grynosios anarchijos bruožų, kuriuos lemtų paties architekto veiksmai, kasdienėje architektūros praktikoje beveik neįžvelgsime, tai pakeitus stebėjimo mastelį ir stengiantis aprėpti architektūrą plačiau anarchijos elementai išryškės. Čia įdomu pastebėti, kad sociologai ir antropologai anarchijos problemą architektūroje analizuoja kur kas aktualiau ir subtiliau, nei patys architektai, nes, jų, veikiausiai, nespaudžia produktyvistinis mąstymas ir rezultato siekimas. Tačiau, kadangi architektūra yra užkrėtusi mentalinio uždarumo ir idėjinės ksenofobijos „virusu“, anarchijos klausimas visada atrodo labiau provokuojantis, negu yra iš tikrųjų. Tad sutarus, kad anarchija nėra nei socialinė, nei kokia kita betvarkė, kad ji gali reikštis skirtingais būdais – ne dekonstruktyviais, bet konstruktyviais – ir kad pati idėja socialine prasme jau yra nutolusi nuo pirmapradės (socialistinės) prigimties (nes anarchizmas yra socializmo atmaina) ir netgi sutinkant, kad tiek miesto formavime „iš apačios“, tiek ir architektūros kūrybos  bei kritikos procesuose anarchijos apraiškų esama, leisime jai būti bent šio teksto rėmuose. Nors anarchijos idėjos architektūrai baziniame lygmenyje paprastai yra svetimos ir dėl srities bei profesijos tradicinių požiūrių ir misijos tvarkyti bei „gražinti“ pasaulį, aiškiausiai jos patiems architektams atsiskleidžia per tris pagrindinius bruožus. Pirmiausia –  jų veiklos praktikoje realizuojant architektūrą (profesinis lygmuo) (A); santykiuose su visuomene ir skirtingomis jos protesto formomis (socialinis lygmuo)  (B) ir su architektūros vertybėmis susijusiais objektais arba jų naikinimu (vertybinis lygmuo) (C). Visais trimis atvejais kaip aktyvi jėga dalyvauja verslas ir jo atstovai, architektūros srityje vadinami užsakovais, arba, STR’iškai teisiškai teisingai, statytojais.

Pirmasis atvejis turi dvi briaunas  (kampus).  I. Anarchija dažnai būdinga architektūrinei praktikai (veiklai), kai statytojas ir rangovas savo „gera valia“ ir optimizuodami kaštus, koreguoja projektą ir sprendinius be architekto, nes pastarasis „skrajoja“ padebesiais ir „stato paminklą sau“, nesuprasdamas kiek kas kainuoja ir kokia visko vertė… Kaip ir kiekvienas atvejis, taip ir šis, turi daug niuansų ir subtilybių, tačiau galvojant abstrakčiai (ar prisimenant patirtį iš statybos aikštelių), architektui tokie veiksmai neretai atrodo anarchiški ir destruktyvūs jo atžvilgiu, nes griauna ne tik pirminę kūrybinę tvarką bei idėją, bet sunaikina ir patį kūrinį kaip išbaigtą visumą, primetant jam kitas savybes, kurios nulemtos rangovo „ekspertinės“ nuomonės ir “ilgamečių“ jo žinių apie architektūrą – kokia ji turi būti pigi ir optimali, o tai taip pat dažniausiai patinka statytojui. Tokia anarchija yra matoma lyg „iš vidaus“ ir tiems, kurie architektūrą laiko menu[7] (kad ir koks sudėtingas būtų šis suvokimas) ir jai kelia kultūrinės vertės bei aukštos kokybės reikalavimus. Tiesa, egzistuoja ir kita briauna – tam tikra architektūros STR’inė „kūryba“, kurioje primityvių kombinatorinių lygčių su esmine ekonomine dedamąja sprendimų rezultate gauname „padarytą“ – suprojektuotą architektūrą, kurioje kultūrinis, idėjinis ir kokybinis dėmuo yra sąmoningai ištrinamas, nes netelpa į lygtį, kurios pagrindinis vardiklis yra pinigai ir ekonominė sėkmė. Tokią architektūros statinių (čia nereikia galvoti apie interjerą) „kūrybą“ derėtų taip pat laikyti anarchiška ir destruktyvia architektūros ir architekto misijos (jei tokia dar  yra) atžvilgiu, nors dėl objektyvumo taip pat reikėtų pažymėti, kad alkano ir išnaudojamo kūrėjo idealas ne tik seniai pateko į XIX a. literatūrines romantines chrestomatijas, bet  šiandien gali atrodyti net nusikalstamas (žr. nuorodoje minėtą A. Ropolo interviu), ir platesnėje atsakomybių prasme architektūros praktikoje architektas ne visada gali pasirinkti, ką kurti ir su kuo bendrauti. Tikėtina, kad pusiausvyra tarp ekonominių, socialinių ir vertybinių – meninių lūkesčių kažkur yra, tik ne visiems ir ne visada juos pavyksta suprasti ir įgyvendinti[8]. Taigi, galvodami apie architektūrą ir jos profesinį lygmenį lyg „Iš vidaus“ , matome dvejopą anarchišką destruktyvumą kūrinio ir kūrybos atžvilgiu – tiek iš užsakovo ir statytojo, tiek ir iš pačių architektų pusės. Keistai gali pasirodyti, kad ši problematika yra pasikartojanti[9]. (Į šią analizę neįtraukėme kūrybinės anarchijos kaip taisyklių laužymo, atvejų, kurie pasižymi lokalumu ir reikalauja detalesnės eksperimentinės kūrybinės veiklos bei personalijų kūrybos aptarimo.)

Kalbant apie anarchijos pasireiškimą per socialinio protesto formas prieš architektūrą pastebėtini keli esminiai bruožai:  I. Protesto priežastis (kilmė) ir protesto tikslas, lemiantis jo pobūdį. Socialinio protesto prieš architektūrą priežastys paprastai susijusios su reakcija į jos užprogramuotus erdvinius, struktūrinius ar net kultūrinius pokyčius, kuriuos galimai lems verslo atstovų noras vystyti teritorijas ar vietas realizuojant vieno ar kito pobūdžio architektūrą bei keičiant urbanistines erdves. Toks protestas gali būti nukreiptas ir prieš architektūros objektą ir prieš kokį nors urbanistinį darinį. Jo tikslas – neleisti įvykti numatytiems pokyčiams, kurie visuomenės ar bendruomenės narių suvokiami kaip grėsmė. Tokių protesto pavyzdžių yra daug, tarp jų paminėtini ne tik svarbūs „Archaktyvizmo“[10] ir protesto laboratorijos „Lietuva be kabučių“ įvykiai[11], bet ir tokie kaip Misionierių sodų, Reformatų skvero,  Prekybos centro Džiaugsmo gatvėje ir kiti projektai Vilniuje bei Vilos Perkūno g. Kaune griovimo atvejis. Šie protestai, būdami spontaniška, bet ir teisiškai organizuota reakcija, iš pirmo žvilgsnio anarchijos bruožų turi mažai, tačiau yra svarbūs kaip savireguliaciniai procesai architektūros srityje, nes keičia joje nus(si)statytą tvarką, nustačius santykius su visuomene (priminsime, kad anarchijos nereikia suvokti kaip destruktyvios betvarkės). Čia galime paminėti ir kitą reakcijos arba socialinio protesto bruožą, sietiną su architektūros naikinimu ar vertybiniu lygmeniu (C), kai tam tikri architektūros objektai, atspindėdami tam tikrą laikotarpį ir jame vyravusias socialines bei kultūrines idėjas, tampa jų simboliais, o toms idėjoms netekus aktualumo ar įsivyravus diametraliai priešingoms kultūrinėms vertybėms, kurios paneigia ankstesnes, kažkuriuo metu imama sąmoningai, arba ne, keisti ir su šiomis vertybėmis siejamą architektūrą, ignoruojant jos kultūrinę vertę. Tokios transformacijos vyko ir tebevyksta iki šiol; pagrindinis jų iniciatorius yra verslas, kuriame dominuoja efektyvumo ir optimalumo kriterijai. Tokiais argumentais remiantis (tiek objektyviai, tiek subjektyviai) buvo transformuota nemažai vertingos modernistinės architektūros, tai argumentuojant energijos efektyvumo ir išteklių taupymu. Ir jei tokius pokyčius dar kažkaip galima suvokti kaip „socialinį užsakymą“, tai naikinimo ir vertybinio lygmens anarchija architektūroje reiškiasi gana radikaliai, manipuliuojant visuomenine nuomone komunikacijos technologijų priemonėmis ar tiesiog ciniškai naikinant vertingąsias pastato savybes ir patį pastatą. Šiame kontekste paminėtini du svarbūs objektai Vilniuje – buvęs Kelių policijos pastatas Giraitės gatvėje ir buvęs Sveikatos ministerijos pastatas Gedimino ir Jakšto gatvėje. Atvejai yra panašūs, nes juos iniciavę subjektai yra verslo atstovai ir pasižymi panašiu, nors ir skirtingo masto cinizmu. Visiems žinoma, kad postmodernistinis Kelių policijos pastatas buvo nugriautas. Šį procesą inicijavo verslo grupė, atstovaujanti stambų prekybos centrų tinklą, entuziastingai palaikė net Vilniaus miesto meras (galbūt tai reiškia, ir Vilniaus miesto savivaldybė), o atsakingos institucijos (KPD ir Valstybinė statybos inspekcija VTSPI) tik dar sykį įrodė savo neįgalumą[12], neradusios nieko vertinga ir nustačiusios „avarinę pastato būklę“, kuri galimai buvo sąmoningai sukelta, siekiant pastatą sunaikinti. Nors pilietinių pastangų ginti šį architektūros kūrinį buvo ne viena. Iš jų verta paminėti M. Drėmaitės ir kolegų surengtą parodą „Giraitė yra gražu“ NDG (kaip reakciją į Vilniaus mero kvietimą įrodyti, kad Kelių policijos pastatas yra gražus, tuo pačiu sąmoningai ignoruojant architektūros istorijos autoritetų pastangas tai padaryti). Taip pat kiek prieštaringą architektūros bendruomenės atstovų fotografavimosi prie pastato akciją, nes vienintelis likęs būdas „pareikšti” autorines teises buvo galimybė nufotografuoti pastatą arba nusifotografuoti prie jo (arba imtis radikalių anarchinių „gulimo po buldozeriais“ veiksmų, nors tai architektūros srityje, vargu, ar įmanoma). Prieštaringa šią akciją vadiname dėl to, kad dalis savo palaikymą išreiškusių kolegų architektų galimai dalyvavo šio pastato pertvarkos į „biurų parką“ konkurse  (net 14 studijų!), kuriame, be kitų dalykų, buvo siūloma jį griauti. Šio konkurso sąlygas vienaip ar kitaip turėjo aprobuoti Lietuvos architektų sąjunga, jį organizavusi ir paskelbusi laimėtoją – galimai kultūros vertybę naikinantį projektą[13]. Visų šių veiksmų rezultatas – nugriautas pastatas ir tuščias sklypas, kurio vertė dėl to gerokai išaugo, o konkursiniai projektai nebūtinai kada nors bus realizuoti. Labiau tikėtina, kad ne.

Kitas – buvusio sveikatos apsaugos ministerijos pastato Gedimino pr. 27/A. Jakšto g. 2  pirmojo aukšto įstiklinimo atvejis,[14] kuris galimai (!) baigėsi teismo sprendimu[15], laikytinas ciniškai anarchiniu architektūros vertingųjų savybių naikinimo pavyzdžiu, parodančiu vertybines krizes, dominuojantį požiūrį į kultūros vertybes ir tikrąją dalies verslininkų bendruomenės brandą. Ir jei šie du vertybinio lygmens anarchiją iliustruojantys pavyzdžiai yra ženkliški, galimai perteikiantys esminius problemos bruožus ir anarchišką destruktyvų elgesį, tai trečiasis – Vilos griovimo Perkūno gatvėje Kaune – atvejis yra radikaliausias. Jis apima visus abiejų anksčiau minėtų atvejų bruožus: sąmoningą vertingo architektūrinio objekto nugriovimą, jo vertingųjų savybių naikinimą, ciniškas teisines manipuliacijas, atsakingų institucijų neįgalumą ir net spontanišką socialinę reakciją bei protesto veiksmus (juo tai pat galime vertinti kaip pozityvios anarchijos bruožą). Kadangi rašant šį tekstą dar vyksta teisiniai procesai, nuo detalesnės analizės susilaikysime. Reziumuodami sutiksime, kad trys šiame tekste minimi atvejai yra simboliškai sureikšminti. Jie galimai atspindi destruktyviąją vertybinio lygmens anarchiją. Taip pat nesunku pastebėti, kad panašių atvejų Lietuvoje yra kur kas daugiau, tačiau tik nedidelė jų dalis yra viešinama medijose, sukelia rimtesnes socialines reakcijas ar turi teisinių pasekmių.

Apibendrindami profesinio, socialinio protesto ir vertybinio lygmenų anarchijos bruožų architektūroje analizę ir trumpą ontologinę apžvalgą, galime konstatuoti, kad idėjos, pats reiškinys ir anarchiniai procesai architektūros srityje reiškiasi ir destruktyviai, ir konstruktyviai. Anarchinių elementų pastebėtume socialinio protesto „už“ arba „prieš“ architektūrą, taip pat tekste neaptartuose socialinio aktyvizmo atvejuose. Jeigu tokie protestai ar reakcijos yra nukreipti konstruktyvaus dialogo link, jų pobūdis ir formų radikalumas nesukelia teisinių pasekmių,  jie gali būti laikomi produktyviais (aišku, jei kaip nors išvengiama viešųjų ryšių ar teisinių manipuliacijų, nors tai pasitaiko retai), o kažkiek valdoma anarchija, kaip socialinės sąveikos ir savireguliacijos priemonė, net ir architektūroje, nebūtinai vertintina vien neigiamai. Destruktyviais anarchijos pasireiškimo bruožais pasižymi su vertybine sistema (jos krize) ir naikinimu susiję atvejai, kurie sukelia skirtingų kultūrinių bei teisinių pasekmių. Dažniausiai jie rezonansiniai, todėl simboliškai reikšmingi jei ne lokaliai architektūros istorijai, tai bent jau aktualiam pasakojimui apie architektūros raidą pirmajame XXI a. ketvirtyje Lietuvoje. Profesinio lygmens anarchiniai atvejai (jiems skirta mažokai dėmesio) yra dažniausiai susiję su dvikrypte – santykio  su užsakovu ir santykio su profesine misija problematika, kurios vien teisiniais argumentais ar priemonėmis išspręsti nepavyksta. (O gal neįmanoma.) Produktyvaus atsakymo profesinio lygmens anarchinių bruožų atveju nėra, nes tai – irgi vertybinė (ar net sisteminė) problema, kuri prasideda nuo architektūros edukacijos ir baigiasi architektūros politika.

Baigdami atkreipsime dėmesį, kad galimai visų tekste minimų anarchinių bruožų ir atvejų architektūroje įvardijimą bei vertinimą lemia subjektyvūs kriterijai, įtakoti vertybinių argumentų, kurie yra diskutuotini. Tačiau pamatine derėtų laikyti nuostatą, kad su architektūra ir jos kultūra susiję reiškiniai, jei tik juos pastebi ne vienas tyrėjas, yra neneigtini ir aptartini vien jau dėl to, kad per juos architektūros sritį galime tampriau susieti su platesniu (ne tik Lietuvos) kultūriniu paveikslu. O to vis dar trūksta.


[1] Plačiau žiūrėti: https://en.wikipedia.org/wiki/Gordon_Matta-Clark

https://www.mashindia.com/anarchy-and-architecture-gordon-matta-clark.php

https://www.bnieuws.nl/read/gordon-matta-clark-poetic-anarchy

https://www.vulture.com/2017/11/gordon-matta-clark-anarchitect.html

https://www.davidzwirnerbooks.com/product/gordon-matta-clark-anarchitect

https://arterritory.com/en/architecture_design–fashion/articles/24178-cutting_through_the_1970s/

[2] Gordon Matta Clark kūrybą mini visi kalbinti apie architektūrą ir anarchiją LRT laidoje „Žmogus ir miestas“. Tiek architektas Andrius Ropolas, tiek ir menininkas Gediminas Urbonas. Žr.  Idėjų sąsajų nesunkiai galima surasti su Kolino Wardo (Colin Ward) tekstais: https://en.wikipedia.org/wiki/Colin_Ward

[3] Architecture Without Architects: A Short Introduction to Non-Pedigreed Architecture.

[4] Šį terminą taip pat galime rasti pas architektūros kritiko ir menininko Kazio Varnelio tekstuose: https://varnelis.net/category/radical-architecture/

[5] Gintaras Kuginys „Architektūra be architektūros“ 2015m. ^iam veikalui buvo dedikuota paroda Architektūros galerijoje „Nulinis laipsnis“ Vilniuje 2016m. https://artnews.lt/architekto-gintaro-kuginio-paroda-architektura-be-architekturos-galerijoje-nulinis-laipsnis-33606 , https://pilotas.lt/2016/02/01/pulsas/architektura-be-architekturosgintaro-kuginio-paroda-nuliniame-laipsnyje/

[6] Paul Dobaszczyk .Architecture and Anarchism: Building without Authority. Paul Holberton Publishing. Londonas 2021.

[7] Andrius Ropolas interviu LRT laidoje „Homo Cultus. Žmogus ir miestas“ išsakė nuomonę, kad architektūra, jo manymu, nėra menas. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000136585/homo-cultus-zmogus-ir-miestas-su-architektu-andrium-ropolu-apie-anarchiskas-idejas-ir-praktikas-moderniosios-architekturos-istorijoje

[8] Čia verta prisiminti, kad nemaža dalis architektūros meistrų ne visada sudurdavo galą su galu ir ekonomiškai nebuvo sėkmingi.  Kad ir architekto Luis Kahn istorija (Žr. kino filmą “My architect“).

[9] Žr. Knygą T.Grunskis, J.Reklaitė „Laisvės architektūra“, Baltos lankos, 2012.

[10] Žr. Nulinio laipsnio ziną „Archaktyvizmas“.

[11] Apie juos daugiau  LRT laidoje „Homo Cultus. Žmogus ir miestas“ pokalbyje apie protesto architektūrą su menininku Gediminu Urbonu: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000142065/homo-cultus-zmogus-ir-miestas-protesto-architektura

[12] Apie kultūros vertybių ir investicijų santykį: https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/151466/kulturos-paveldo-departamento-vadove-meginimai-stabdyti-lidl-investicijas-mums-nepriimtini

[13] Daugiau apie konkursą: http://www.architektusajunga.lt/konkursai/biuru-parko-giraites-g-3-vilniuje-architekturiniu-pasiulymu-konkursas/

http://archmap.lt/lt/straipsniai/keliu-policijos-pastato-virazai/

[14] Apie pastatą: https://www.openhousevilnius.lt/2016/pastatai/administracinis-pastatas-gedimino-pr-27/

[15] https://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/teismas-panaikino-savivaldybes-leidima-istiklinti-buvusi-sam-pastata-sostines-centre.d?id=88558255

https://www.statybunaujienos.lt/naujiena/Teismas-ipareigojo-pasalinti-statybu-padarinius-kulturos-paveldo-pastate-sostines-Gedimino-prospekte/17693

Projekt1 remia ir pristato:

Projektą parėmė: