Ribinio būvio filosofija.
Apie Sauliaus Slavinsko fotografijos ciklą “Riba”
Įvaizdžiu architektūra užvaldo žmonių protus. Vaizdas visada įtakoja emocinę jos percepciją ir tai, kaip ji yra pajuntama iš pirmo žvilgsnio, vėliau nulemia jos vertės suvokimo algoritmus. Ši žiūra dažniausiai sąmonę paklaidina ir nuveda prie ribinio ar rigoristinio – myliu/ nemyliu, gražu/ negražu. Toks – pirminis ir neapdorotas – vaizdas smelkiasi į sąmonę ir kalba apie architektūrą visais įmanomais registrais vienu metu. Tai – vaizdinis triukšmas, kurį patiriame kasdien ir kuris visada yra paviršutinis bei mentaliai alinantis. Jis dažnai įspūdingas, bet nepagavus. Visada kasdieniškas, bet netikras savo esme. Taip žiūrint, architektūra matoma kaip produktas, skardinė ar stiklainis. Šiuo atveju apie ją sunku diskutuoti. O gal ir iš viso neįmanoma. Išsiveržti iš šio mentalinio brūzgyno nelengva, ir tam neišvengiami ir būtini yra vizualiniai filtrai bei apsiribojimai, o gal ribos. Jie padeda niveliuoti vaizdo kiekį ir sumažina vizualinius registrus. Minimalus jų kiekis apriboja, bet tuo pačiu ir išgrynina vaizdo turinį, priverčia peržengti tradicines architektūros “matysenos” ir mąstysenos ribas. Taip patenkama į architektūros ir vaizdo paribius, kuriuose vyrauja kitokios grožio ir gėrio struktūros bei dėsniai. Be vizualinio triukšmo. Tačiau dažnai – su visaverčiu turiniu.
Sauliaus Slavinsko, architekto, momentinio vaizdo menininko, filtras yra ekstremaliai supaprastintas beveik iki prigimtinio – ontinio lygmens. Norėdamas pamatyti architektūros esmę ir apvalyti ją nuo įvaizdžio triukšmo, jis atsisako bet kokio vizualinio priedo, priemonės ar papildinio. Menininkas persikelia į radikalią analoginio vaizdo plotmę – pinhole foto technologiją, kurią pritaikydamas parodo mums kitokias architektūrinės tikrovės mikroprojekcijas. Kadaise buvusi kultūrinio proveržio impulsu, pinhole (camera obscura) fotografija šiandien yra tapusi kultūrine alternatyva ir vaizdo egzistencine filosofija, supaprastinta, bet nesuprimityvinta žiūra į aplinką. Ji stumia žiūrovą ir menininką sutelkties momento ir suspausto laiko pojūčio kryptimi. Link ribinio būvio, kurį mentaliai peržengus architektūra tampa matoma kaip absoliuti erdvė, absoliuti forma ir gryna prasmė. Saulius Slavinskas savo vaizdo fundamentalizmu išryškina jos magišką universalumą ir parodo jį mums apvalytą nuo kasdienybės dulkių. Jam Architektūra nėra nei graži, nei negraži. Jam ji arba yra, arba jos nėra. O tiksliau, architektūra jam yra viskame, nes jis nebemato vizualinio triukšmo. Ir šią – apvalytą ir išgrynintą – Architektūrą parodo mums. Pati Riba ir Ribos fotografija jam egzistencinis būvis, sukoncentruotas į mikrotelkties tašką, iš kurio matosi kita, absoliuti architektūra, architektūra kaip beribė erdvė, paklūstanti ontinio grožio dėsniams. Bet pamatyti ribą jam neužtenka. Jam reikia išgyventi ją ir tai daryti Saulius Slavinskas verčia ir žiūrovą, ypač architektą, nes bet kuri riba ir santykis yra fundamentali architektūros problema, masinanti ir viliojanti jos protus… Tačiau šiai fotografijai protas tik trukdo. Kad iš tiesų ją suvoktum, reikia atsiverti ir jausti, o architektui tai yra labai sunki, veik neįveikiama užduotis. Čia ir įvyksta pagava, kurioje esi užspęstas ties riba, įspraustas į ribinį būvį, kuriame praregėti nėra tas pats, kas iš tiesų žiūrėti ir matyti.
Tomas Grunskis
