Padėkos.

Prie parodos ir projekto įgyvendinimo prisidėjo didelis būrys žmonių ir remėjų, kuriems reiškiame nuoširdžią padėką. Už Eugenijaus Miliūno kūrybos artefaktų – eksponatų išsaugojimą, nuoširdžiai dėkojame Pauliui Naruševičiui, kuris maloniai paskolino jau išnykusio Miliūno archyvo likučius ir kuris atrestauravo ekspozicijoje rodomus Kauno Žalgirio arenos projekto maketus. Be šio žmogaus  geranoriško indėlio net to mažo kiekio medžiagos neturėtume. Parodos ir projekto realizavimui didelę įtaką padarė architektas, leidėjas ir aktyvus architektūros lauko kritikas Audrys Karalius, atlikęs ko-kuratoriaus vaidmenį, padėjęs renkant ir sisteminant likusio archyvo medžiagą ir taip pat ženkliai prisidėjęs prie parodos koncepcijos.

Atskirą padėką norime pareikšti Miliūno architektūros studijai ir Daliai Miliūnienei, kurių dalyvavimas ir geranoriškumas lėmė, kad dalis Miliūno archyvo medžiagos buvo išsaugota ir rodoma ekspozicijoje. Reiškiame padėką fotografui Gintautui Trimakui, kurio pagalba ir fotografijų spauda leido realizuoti vizualinį parodos sumanymą. Taip pat nuoširdus ačiū projekto remėjams – Lietuvos Kultūros tarybai, UAB „Materialus“, UAB „Energy green“ ir uab „AEXN architektai“.

Parodos koncepcija.

Architektas Eugenijus Miliūnas (Simas) yra vienas reikšmingiausių architektų – menininkų Lietuvos XXa. pab. – XXIa. per. ir šiuolaikinės architektūros istorijoje, kurio vaidmuo dar nėra tinkamai atskleistas ir kurio įtaka ne tik profesiniam architektūros laukui, bet platesniam socialiniams kontekstui yra milžiniška. Sumanytos parodos  mastelis ir apimtis niekaip neatspindi šios asmenybės nacionalinės reikšmės ir buvo nulemti kelių esminių veiksnių. Viena vertus, paroda nebuvo planuojama kaip vien retrospektyvinis projektas, kuriuo būtų įmanoma apibendrinti užbaigtą profesinį etapą ar gyvenimo tarpsnį, veikiau tai yra nuoširdi pastanga priminti apie dar gyvą, bet sergantį Simą, parodyti mažai žinomą ir nerodytą jo darbų medžiagą kiek kitu kampu, net jei ji yra susijusi su jau gerai atpažįstamais architektūriniais objektais. Todėl paroda yra paremta surastais artefaktais ir originalia pirminių šaltinių medžiaga, kurią išsaugojo Eugenijaus Miliūno bendražygis ir bendradarbis Paulius Naruševičius. Kita vertus, parodos mastelis ir apimtis buvo nulemta surastos medžiagos kiekiu ir kokybe, nes, kaip paaiškėjo projekto vykdymo metu, beveik visas Miliūno darbų artefaktų archyvas su eskizais, maketais ir kita originalia medžiaga buvo negrįžtamai prarastas, kas taip pat sąlygojo, kad jos paieškų laukas turėjo būti plečiamas, o parodos turinio formavimas komplikavosi. Taigi, šia paroda primename, kad Simas yra didis architektas menininkas ir kukliai pripažįstame, kad parodos erdvės Kaune ir Vilniuje yra gerokai per mažos jam, tačiau būtent tai, ką matome ir parodo realią padėtį, kiek ir kokios pirminės Simo kūrybos medžiagos  šiandien dar turime…. Labai tikimės, kad  įsikūrus NAi (Nacionaliniam Architektūros institutui) Buvusiame centrinio pašto pastate Kaune, visa parodoje rodoma ir kita projekto metu surinkta medžiaga pateks į jo archyvus ir bus atitinkamai išsaugota ateičiai

Parodos idėjinė ašis yra užkoduota jos pavadinime „Idealizmas: vienetai“ , kurio autorius yra architektas Audrys Karalius. Ją išaiškinti galima skirtingai ir ką projekte paaiškina pats idėjos autorius.  Ši idėja jos ko-kuratorių buvo interpretuojama nevienodai, tačiau pamatinė jos samprata išliko tokia pati. Idealizmo sąvoką projekte ir parodoje galime interpretuoti skirtingai:

(A) kaip savybę, kuri šių dienų architektūros lauke  yra nykstanti (jei ne beveik išnykusi), neretai lemiančią esminį skirtumą tarp vertės ir vertybės architektūrinėje praktikoje (ką atrodo, kad vis sunkiau atskiria architektai, nors ir diskutuoja architektūros kokybės klausimais), įtakojančią architektūrinio lauko siekius orientuotis didesnio ir bendrojo gėrio kryptimi (profesinį pilietiškumą ir kūrėjų atsakomybę visuomenei už savo veiksmų ilgalaikį poveikį) ir tuo pat metu skatinančią pastangas tampriau susieti architektūros lauką su likusia kultūrine aplinka, (ko vis dar labai trūksta). Visos šios savybės yra labai aiškiai matomos Eugenijaus Miliūno (Simo) darbuose, kur visų pirma matome siekį išreikšti ir įkūnyti vertybes, ne vertę, kurti architektūrą, kuri neapsiriboja amato lygio užduočių sprendimais, bet apima ir sprendžia kur kas didesnį urbanistinių, architektūrinių ir net socialinių problemų kiekį, siekiant maksimalaus integralumo į aplinką, kad ir kokioje situacijoje būtų kuriama. Toks siekis labai dažnai realizuojamas architektūros kūriniui suteikiant skirtingų kultūrinių kodų ir konotacijų, kurios yra paremtos ne tik įvaizdžių paralelėmis su civilizacinės reikšmės architektūros kūriniais, bet ir pamatine kolektyvinės sąmonės patirtimi, kurios tekstą netiesiogiai suvokia visuomenė ir kuris įspaudžiamas architekto į architektūros kūrinį pirminiame dar pirminiame filosofiniame jo sukūrimo etape. Beveik visuose Simo darbuose juntama ilgalaikio architektūros poveikio ir atsakomybės prieš ateitį požymių, kuomet vengiama madingo trumpalaikiai bravūriško grožio, o siekiama fundamentaliais architektūros erdvėkūros dėsniais ir universalia ilgaamže sąranga grįsto kūrinio rezultato.

Ir (B), Idėjos kaip meninės dingsties ar meninio prado pamatą, dėl kurios architektas nueina ne vieną „papildomą mylią“, grynindamas ir reflektuodamas ją tol, kol pasiekiamas aukščiausios kokybės architektūros kūrinys. Toks primityvių užduoties ribų ir mentalinių resursų nepaisymas vardan Architektūros ir yra ta Idealizmo pusė, kurios šiandien vis dažniau pasigendame architektūros praktikoje. Tai – profesinė nerimastis, labai dažnai lemianti, kad kūrybinės kančios rezultatas būna daugiasluoksnis ir įtaigus, ir dažniausiai kokybiškas. Tokio idealumo yra ko ne visoje Miliūno architektūroje ir kuris patiriamas žiūrovo skirtingo mastelio erdvėse suvokiant jo architektūros kūrinius. Vistalinės  (kalbant Daniel R. Montello terminais) ir aplinkos erdvės požiūriu idealumas pasireiškia stipriu emociniu poveikiu jo kūrinius patiriančiam žmogui iš išorės – aplinkoje, kuomet skirtinga pastato perspektyva vis naujai nustebina, sutelkia dėmesį į skirtingus santykius bei aplinkos niuansus ir veikią žiūrovo vizualiai bei emociškai – vientisos architektūrinės idėjos meninė raiška virsta architektūrine charizma, kuriai žiūrovas dažniausiai nelieka abejingas. Taktilinės ir Figūrinės erdvės mastelio požiūriu,  architektūrinių detalių kokybė ir meninis intensyvumas, kuomet nepasitenkinama tipišku, kataloginiu ir jau daug kartų pakartotu sprendimu, bet kiekvienu atveju siekiama unikalios ir tik tam kūriniu ir tai vietai būdingos architektūrinės detalės, sukuria išskirtinumo ir aukščiausios meninio vertingumo pojūtį žmogui liečiantis ir sąveikaujant su Simo architektūra tiesiogiai.

Visuose parodoje rodomuose kūriniuose yra aiškiai matomas šis idealusis architektūros pradas, kurio materializacija jau nebepriklauso nuo architekto, bet veikiau nuo alinkybių ir pragmatiškos tikrovės, ir kurio siekti ir nepalikti , kaip rodo Miliūno kūryba, yra  pamatinė kūrėjo architekto pareiga , nežiūrint į tai, ar ji realizuosis, ar liks tik idėja. Eugenijaus Miliūno (Simo) darbai parodo fundamentalią architektūros vertybinę ašį ir orientaciją bei skatina architektūrą kurti, ne daryti…

Parodos turinys.

Parodos turinys formuoja tris pagrindines temas – teminius pjūvius.

1-sis – originaliais artefaktais paremta kūrybos ir idėjų materializacijos projekcija. Parodoje rodomi darbiniai, kolektyvinio kūrybinio proceso artefaktai, į katalogus nepatekę, nebaigtos statybos foto negatyvai, eskizai piešiniai ir analizės foto montažai, kuriuos atliko nebūtinai Eugenijus Miliūnas, tačiau, kurie rodo įdomų ir turiningą kolektyvinės architektūrinės kūrybos eigą. Tai – darbinė architektūrinės virtuvės medžiaga. Daugumos parodoje eksponuojamų negatyvų ir fotografijų autorius – Algimantas Kaunietis, parodos fotografijų spaudą atliko fotografas Gintautas Trimakas,  dalies fotografijų autorius Laimutis Brundza.

2. -asis parodos teminis pjūvis –  idėjos ir realizacijos kertinėse Lietuvos kultūrai vietose. Tai – Eugenijaus Miliūno (Simo) kūrinių esminėse miestų erdvėse, sugretinimas, siekiant perteikti universalių – klasikinių architektūrinio idealumo principų taikymą kūryboje, kurie yra būdingi architektui.  Parodoje sugretinami Nacionalinės Dailės galerijos  konkursinio projekto idėjos Vilniuje, Katedros aikštėje ir Žalgirio arenos Kaune architektūriniai objektai, kuriuose nors ir skirtingu būdu, matyti klasikinių fundamentalių architektūros principų taikymas. Nacionalinės Dailės galerijos atveju erdvėkurai būdinga antikinės Graikijos Atėnų agoros neformalus planas ir tūrinė erdvinė kompozicija, kuri tuo pat metu sprendžia Katedros aikštės erdvės ribos suformavimo uždavinius. Kauno Žalgirio arenos atveju objekto tūrinės erdvinės kompozicios ir mastelio formavimui naudojami tiek patys universalūs Romos koliziejui ir kitiems panašiems objektas taikyti formos ir funkcijos organizavimo principai, kuriuos nesunku atpažinti, tačiau jie interpretuojami moderniai ir ypač šiuolaikiškai.  Tuo pat metu tokio objekto „įauga“ į urbanistinį ir gamtinį kontekstus yra maksimaliai integrali ir atitinka tradicinius klasikinius miestokuros dėsnius.

Kita eksponatų grupė pastiprinanti šį teminį pjūvį –Žilinsko galerijos ir Šilainių bažnyčios kupolo architektūriniai kūriniai, kuriuose nesunkiai įžvelgtume klasikinio Akropolio erdvinę sąrangą ir renesansišką Florencijos katedros kupolo paraleles. Šiuose kūriniuose idėjinė sąšauka su kertiniais Europos civilizacijos architektūriniais objektais yra akivaizdi.

3-ioji tema – Grand Idėjos ir praradimai. Šiai temai atskleisti ekponuojami La Defence 1983m. konkursinio darbo maketo medžiaga  ją sugretinant su ir Kalniečių prekybos centru Kaune. Abu projektai – utopiški savo esme, ir galbūt dėl to pirmasis likęs tik idėja, o antrasis – šiandien patiria grubią dekonstrukciją, kuri yra įtakota negalėjimo (arba negebėjimo) kūrinio pritaikyti šių dienų socio-ekonominiams lūkesčiams. Abejuose darbuose nesunkiai atpažįstama klasikinė ašinės kompozicijos vystymo idėja, kuri realizuota skirtingu masteliu. Šiuo sugretinimu ekspozicijoje žiūrovą sąmoningai vedama prie refleksijos, kad grand idėjos, kurtos meistro nebuvo apribotos kultūrinės ir fizinės geografijos ir buvo aktualios skirtinguose kontekstuose; kad materija ir kūriniai yra laikini ir jų svarba bei vertinimas priklauso nuo visuomenės kultūringumo ir profesinės klausos; ir kad idealizmas su skirtingomis savo apraiškomis lėtai ir užtikrintai nyksta iš mūsų lietuviško architektūrinio pasaulio kolektyvinės sąmonės. Čia tenka pripažinti, kad negebant atskirti vertės nuo vertybės mūsų dienų architektūros mankurtams, griauti ir naikinti gerą architektūrą tampa kasdiene norma, sąmoninga ignoruojant jau idealizmui priskiriamas architektūrinės sąžinės ir architektūrinės klausos sąvokas bei už grašius pasmerkiant nebūčiai giliai išjaustą ir kultūringą architektūrą. Deja, vietoj jos pasiūloma provinciali komercijos šventovė, neintegrali aplinka, idėjinis ir kultūrinis vietos chaosas arba nieko, kas bent per nago juodimą savo kokybe prilygtų  pasmerktajam kūriniui.

Apibendrinimui.

Šis projektas primina socialinę etnografiją, kurios metu iš mažmožių ir pakampėse išmėtytų artefaktų bei jų nuotrupų  surenkame mozaiką, kurios atskiri elementai pradeda sietis į vientisą naratyvą. Projektas buvo ir tebėra sunkus, nesibaigiantis ir vystosi ko ne savarankiškai didėdamas, kas matyt, yra dėsninga, kai bandai prisiliesti prie tokios asmenybės kaip Eugenijus Miliūnas asmenybės. Šiuo projektu tepraskėlėme ledą, po kuriuo srūva didelė upė, kurios dalimis yra ir Lietuvos architektų bendruomenė, kuri nebuvo abejinga Miliūnui ir kuriai nebuvo abejingas Simas.

Miliūnas yra ir jis – didi asmenybė, pasėjusi Architektūros meno ir minties grūdą daugelyje iš mūsų. Šia paroda išreiškiame gilią pagarbą meistrui, architektui ir Mokytojui, primename jį ir jo kūrybą.

Post scriptum

Kolegoms architektams – visi esame laikini ir mūsų darbai mums gali atrodyti nereikšmingi, net jei jie ir labai nuoširdūs, todėl kai išmetate savo eskizą, projektą ar maketą į šiukšles, pagalvokite, kad galbūt ta šiukšlė yra bevertė jums, bet idėja ir mintis kažkam gali būti vertinga, iš kurios kažkas kitas galės pasimokyti ar net ją realizuoti. Todėl nemėtykite savo perlų į šiukšlynus kiaulėms, bet pasaugokite savo archyvus ir perduokite juos NAi, kai tai bus įmanoma. Už savo palikimą esame atsakingi sau ir mūsų šalies kultūrai. Labai nuolankiai prašau to nepamiršti.

Parodos ir projekto kuratorius, architektas dr. Tomas Grunskis

Paroda veiks iki 2023m. sausio 30 d.

Projektą pristato ir remia:

Projektą remia:

UAB “Materialus”

UAB “Energy Green”

UAB “AEXN architektai”