Lietuva nuo 1990-ųjų jau neteko 848 000 gyventojų. Jungtinių Tautų spėjimu 2050 metais Lietuvoje gyvens tik 2.3 milijono žmonių. Tai grasina didelėmis socialinėmis problemomis. Jau dabar Didžiasalyje kvadratinis buto metras kainuoja tris eurus. Kaip dirbti su šia, žmonių palikta, architektūra nėra aišku. O tie, kurie galėtų spręsti šias problemas, taip pat išvyksta iš Lietuvos.

Tarp Lietuvą jau palikusių žmonių yra daugybė architektų, kurie savo kūrybinį potencialą realizuoja svetur. Lietuviai yra dirbę prie De Rotterdam, Šenženo oro uosto trečiojo terminalo ir daugybės kitų puikiai žinomų projektų. Turbūt kiekviename pasaulinio lygio biure vienu ar kitu metu yra dirbę lietuviai – OMA, BIG, Dominique Perrault, David Adjaye, Rex, Foster and Partners, Kengo Kuma and Associates – tai tik keletas pavyzdžių. Dar daugiau lietuvių yra dirbančių su anoniminiais projektais, mažiau žinomuose biuruose. Kūrybinis lietuvių potencialas yra sunkiai aprėpiamas, o užsienyje įgytos kompetencijos – neįkainojamos. Bandymą sužinoti užsienyje dirbančių lietuvių architektų skaičių sunkina tai, kad dalis jų baigę architektūros studijas užsienyje, negrįžta į Lietuvą. Jie neužmezga jokio architektūrinio tinklo, Lietuvoje jų niekas nežino ir nepažįsta. Šie nutrūkę ryšiai yra didžiulis prarastas potencialas tiek pačiai Lietuvai, tiek išvykusiems architektams, kurie turėdami didesnį pažinčių tinklą galėtų geriau išnaudoti savo įgūdžius.

Sukurti tokius ryšius nėra paprasta – užsienyje gyvenantiems architektams ir taip yra gerai, kam jiems vargti reklamuojantis Lietuvoje? Kita priežastis – surasti po visą pasaulį išsibarsčiusius architektus yra neįmanoma. Tam nepadės jokie socialiniai tinklai, o ir toks bandymas truktų daugybę metų ir kainuotų begalę pinigų. Vienintelė išeitis – sukurti įvykį, kuriame norėtų dalyvauti visi išvykę architektai arba biurai, kuriuose jie dirba. Tas įvykis turi būti pats prestižiškiausias pasaulyje, jame turėtų norėti dalyvauti kiekvienas pasaulio architektas.

Tokiam aprašymui artimiausias renginys yra kas du metus vykstanti Venecijos architektūros bienalė. Joje dalyvauja visas architektūros pasaulio elitas. Dėl didelių dalyvavimo kaštų, ten eksponuojama tik nedidelės dalies architektūros biurų projektai. Yra daugybė pasaulio biurų, kurie nė nedrįsta svajoti, kad ten galėtų būti eksponuojami jų darbai. Būtent šis bienalės elitiškumas ir išskirtinumas gali tapti masalu, kuris ištrauktų daugybę po pasaulį išsislapsčiusių Lietuvos architektų. Tam tereikia, kad Lietuva pasiūlytų priimti ir eksponuoti savo erdvėje absoliučiai visus užsienio architektūros biurų projektus, jeigu prie jų yra dirbęs bent vienas lietuvis. Tai būtų vienintelė sąlyga. Jokių dydžių, geografijos, funkcijų ar abstrakčiai suvokiamų kokybės reikalavimų.

Būtent tokią strategiją siūlo projektas „Migracijos tinklas“, kuris siūlo nagrinėti migracijos architektūrą – užsienyje sukurtą išvykusių architektų ir Lietuvoje paliktą emigrantų. Siūlant nemokamai visiems užsienio architektų biurams eksponuoti savo darbus, būtų surinktas didžiulis kiekis duomenų apie išvykusius architektus – projektų tipai, dydžiai, šalys, pareigos, vardai ir pavardės. Toks duomenų kiekis leistų geriau suprasti visą Lietuvos architektūrą. Galbūt išryškėtų tendencijos – kuriose šalyse daugiausiai dirba Lietuviai, su kokio tipo projektais.

Pati ekspozicija taptų pirmykščiu socialiniu pažinčių tinklu, kuriame kabėtų šimtai pavardžių ir vizualizacijų, tik vietoje realaus žmogaus nuotraukos – jo darbai, vietoje pomėgių ir biografijos – darbovietė ir projekto aprašymas.

Kiekviena migracija reiškia, kad kažkas yra paliekama. Architektų emigracijos metu galima kalbėti apie paliktą architektūrą. Daugiausia, tai retėjantys daugiabučių kvartalai mažesniuose miesteliuose ir ištuštėję kaimai ir vienkiemiai. Palikta architektūra smarkiai skiriasi nuo kuriamos užsienyje. Šios dvi paralelės, įtampa tarp jų yra „Migracijos tinklo“ ekspozicijos pagrindas. Projekto mezgamas architektų ir jų žinių tinklas yra svarbus norint kurti naują architektūrą, padedant architektams atrasti vieniems kitus, tačiau toks tinklas yra tiek pat svarbus norint diskutuoti paliktos architektūros klausimais. Tiriant paliktą architektūrą, kuriama galimybė pritaikyti užsienyje įgytas žinias Lietuvoje.

„Migracijos tinklas“ yra projektas-įrankis. Jis vienas neturi didelės prasmės, nekuria didelės naudos, neatsako į jokius klausimus, jo tikslas yra būti panaudotam, kuriant kitus projektus ir siūlant naujas idėjas.

Projekto pristatymas: https://goo.gl/tLEzSx