Literatūros teorijoje egzistuoja keletas voliuntaristinių sampratų, kad visą pasaulinę literatūrą galima įsprausti į 7 (arba 15) pagrindinius siužetus. Kitaip tariant, keli pagrindiniai naratyvai nusako visą įmanomų siužetų spektrą, o jie patys yra antriniai ir kartotiniai; „kiekviena knyga kalba apie kitas knygas ir kiekviena istorija pasakoja jau papasakotą istoriją“ (Eco 2012: 526 ). Panaši nuomonė egzistuoja ir dėl (pop)muzikos – visą muzikinę kūrybą galima suspausti į kelis motyvus. Be abejo, tai pernelyg supaprastinantis požiūris, tačiau jis pakankamai vaizdžiai iliustruoja kiekybinį kūrybos aspektą kaip pasirinkimą iš menamai baigtinio variantų skaičiaus. Sykiu klausiama: kiek ir kokia dalimi meno kūrinys gali būti unikalus ir išskirtinis?
Vienas kokybinių kūrybos, taip pat ir architektūros, vertinimų nusakomas autorystės, individualumo, autentiškumo sąvokomis, atitinkamai ir jų antonimais – plagiatu, kopijavimu, imitacija. Laikoma, kad plagiatas architektūroje: 1) pažemina meno kūrinio vertę; 2) paneigia jo išskirtinumą ir abejoja jo autentiškumu; 3) yra svetimų idėjų vagystė. Tokie kaltinimai plagiatu Lietuvoje pasigirsta po kiekvieno didesnio viešojo architektūros konkurso ar raiškesnio realizuoto objekto viešojoje erdvėje. Kaltinimas neoriginalumu ir antrinėmis idėjomis nėra naujas reiškinys, tačiau šiais moderniais kraštutinio individualizmo laikais tai bene sunkiausias įmanomas kūrybinis nusikaltimas. Tai kertasi su kertinėmis modernių (arba pomodernių) laikų vertybėmis – originalumu, autentiškumu, asmenine pozicija. Kuo remiasi tokie kaltinimai? Beveik išimtinai – išoriniu panašumu į kitus (dažniausiai Vakarų) pavyzdžius. Nors tokia architektūros kritika dažniausiai būna neinstitucinė ir dominuoja internetinių komentarų skiltyse bei socialiniuose tinkluose, kartais ji pasitelkiama ir architektūros profesionalų diskusijose.
Šis tekstas – tai bandymas susiorientuoti architektūrinio plagiato temoje. Plagiato samprata dvejopa: 1) objektyviai įvertinant kūrinio originalumą ir inovatyvumą; 2) originalumą analizuojant subjektyviais kūrybos turinio aspektais.
Prieš nagrinėjant plagiato temą architektūroje, naudinga pažvelgti, ką šis terminas reiškia platesniame kontekste, kitose meno srityse. Plagiato terminas nusistovėjęs humanistikoje: „Plagiatas – pasisavinimas svetimo kūrinio (mokslo, meno, literatūros) arba kūrybinės minties, idėjos; svetimo kūrinio išleidimas savo vardu“ (Tarptautinių žodžių žodynas, 2002). Akademinėje sferoje nusistovėjo jo apibrėžimas (MRU, ŠU, Vilniaus universiteto EPAS), aptikimo priemonės (Lietuvoje – svetainė plag.lt), numatyta baudžiamoji atsakomybė už plagijavimą. Antra vertus, atkreiptinas dėmesys, kad, kalbant apie tekstų sutapimus, sutapimas ir plagiatas – ne tas pats: sutapimu laikytini cituojami šaltiniai, kai kada įmanomas tik vienas nagrinėjamos problemos formulavimo būdas ir kt.
Nors architektūroje (industrializacija, masinė statyba) svarbūs dauginimo, multiplikavimo, pakartojimo aspektai, originalumo idėja išlieka centrine disciplinos ašimi. Ar originalumą galima atpažinti architektūroje? Dar: ar įmanoma jį atskirti nuo citavimo, interpretacijos, pastišo? Kiek toks veiksmas sąmoningas, o kiek jis gali būti neintencionalus? Tekste lygiagrečiai naudojami ir kiti terminai – kopijavimas, interpretacija, – siekiant geriau atskleisti, ką reiškia plagiatas kaip kraštutinai neigiamą konotaciją turintis terminas.
Plagiato samprata skleidžiasi kaip prieštara esminiam modernizmo, Apšvietos amžiaus rezultato, principui – nuolatiniam inovacijos siekiui. Architektūroje ir humanistikoje meninio kūrinio originalumo kaip vertės samprata susiformavo palyginti vėlai, jos atsiradimas siejamas su antropocentristiniu Renesansu. Daugelio žinomų viduramžių statinių autoriai architektai nežinomi, o jei duomenų apie autorystę išliko, individuali raiška ten nevaidina lemiamo vaidmens. Tad meno kūrinio individualumas (architektūroje – atskiro pastato autentiška raiška) – tai moderniųjų laikų reiškinys.
Minėtas individualios raiškos diskursas nusako modernizmui esminę tradicijos ir inovacijos prieštarą ir tebesitęsiančią diskusiją, kas svarbiau – naujovės ar istorija, autorius ar kūrinys. Iki moderniųjų laikų architektūrinę raišką buvo galima apibendrinti stiliaus samprata. Iki tol, kai 1828 m. vokiečių architekto Heinricho Hübscho knygos pavadinime užduotas klausimas: In Welchem Style sollen wir bauen? (Kokiu stiliumi turime statyti?). Dėl technikos progreso ir kintančių gyvenimo sąlygų pavadinime turbūt pirmąkart artikuliuotai suabejota vyraujančio stiliaus (tuo metu – neoklasicistinio) dominavimu. XX a. pradžios architektūros avangardas praeities imitavimą jau atvirai paskelbė tabu. Prie imitavimo formų priskirta ir tradicinės architektūros raiška.
Modernybės laikai (nepaisant mokslo technikos revoliucijos skatinamos masinės gamybos), kaip naujumo mašina, įpareigojo kūrėjus be perstojo „atradinėti“, „atnaujinti“, „inovuoti“. Kopijavimas (ikimodernios architektūros) atitinkamai įgavo neigiamą moralinę reikšmę – kaip autorystės idėją paneigiantis veiksmas. Klausimas toks: kiek pati modernioji architektūra yra novatoriška kopijuodama, kartodama ar net plagijuodama pati save? Vieno atsakymo nėra: akivaizdu, kad, pavyzdžiui, nemaža moderniosios architektūros dalis perdirba ir daugina klišėmis virtusius Le Corbusier 5 moderniosios architektūros postulatus.
Imitacijos klausimas savaip reikšmingas ir aktualus šiuolaikinėje paveldosaugoje. Nors pagal Venecijos chartiją imitacinės (ar falsifikacinės) formos istorinės aplinkos architektūroje netoleruojamos, dėl tokių sprendimų neretai kyla klausimų. Paveldosaugos specialistai kritikuoja ne tik šiuolaikinius, su istorine aplinka nederančius architektūros pastatus, bet ir iš istorinės retrospekcijos kildintinus objektus. Pavyzdžiui, rašydamas apie Vilniaus Senamiestį, paveldosaugos specialistas Algimantas Gražulis keletą pastatų įvardija kaip „tikrovėje neegzistavusių XIX a. pabaigos carinio Vilniaus architektūros statinių ir kompleksų imitacijas“ – mini pastatų grupę vadinamajame Tymo kvartale Maironio g. 21, 23, 23a, „Barbacan Palace“ viešbutį Šv. Kazimiero / Bokšto g. 12 / 19, „Kempinski“ viešbučio priestatą prie Katedros a., daugiabutį gyvenamąjį namą Strazdelio g., Sereikiškių parko rekonstrukcijos projektą ir kt. (Gražulis 2010: 22 ).
Tradicionalistinio požiūrio architektūroje šalininkai, kritikuodami modernistinę architektūrą, neretai pasitelkia prancūzų mokslininką René Girard’ą ir jo „mimetinio troškimo“ teoriją. Ja remiantis (pvz., Samir Younes), bandoma įrodyti, kad architektūrinius identitetus formuoja imituojamos pageidaujamos architektūrinės formos, o sykiu – ir jų kūrėjų identitetai. Leonas Krieras ir Samiras Younes’as Girard’o mimetinio konkuravimo sampratą pritaikė architektūrai – apibūdinti dvigubam mimetiniam architektų santykiui su formomis ir savo asmenybėmis (Younes 2012:8 ). Tai paaiškina, kaip architektai aproprijuoja kompozicijose naudojamas formas (formalioji imitacija) ir kaip jie traktuoja savo gerbtiną asmenybę kaip tiesioginį modelį (personalioji imitacija). Kaip teigia minėti autoriai, kultūrinio modernizmo veikiami dauguma architektų save laiko formų kūrėjais ex nihilo, o taip meninis identitetas painiojamas su meniniu unikalumu. Tokią raišką sarkastiškai vertina Krieras: „[…] imitacija – paslėpta arba deklaruojama“.
Progresyvios šiuolaikinės architektūros diskursas skleidžiasi per nuolatinę inovaciją ir išradimus, nuolat ieškant naujų prieigų, morfologijų, įvaizdžių. Olandų architektas Remas Koolhaasas 1990 m. net teigė, kad nuvargo nuo kasdienės architektūros „atradybų“ proceso, ir paskelbė patentuosiąs savo biuro „išrastas“ strategijas bei steigsiąs „generinės“ architektūros filialą (Koolhaasas yra rašęs apie „generinį miestą“ kaip anoniminį postindustrinį miestovaizdį, kur net išskirtiniai ikoniški pastatai susilieja į niveliuojančią visumą). Peršasi paradoksali išvada: sekant tradicija, būti apkaltintam plagiatu yra mažiau galimybių, nei ieškant galimai atsikartojančių naujovių.
Kalbant apie plagijavimui, kopijavimui ir imitacijai priešingą autentiškumo sampratą, galima prisiminti XX a. pradžios mąstytojo Walterio Benjamino darbus: „Net ir pačiai tobuliausiai reprodukcijai stinga vieno: meno kūrinio“ (Benjamin 2005: 216 ). Čia iš esmės teigiama, kad autentiškumo neįmanoma pakartoti techninėmis priemonėmis. Tačiau aproprijuojant (pasisavinant) per reprodukciją, originale atsiranda tam tikra nauja kokybė, kaip atrama meno kūrinio suvokimui. Benjaminas įveda terminą aura – ji gaubia originalų kūrinį, jos neturi reprodukcija.
Naujus aspektus į autorystės ir interpretavimo traktavimą literatūroje, mene, architektūroje XX a. 7-uoju dešimtmečiu atnešė su poststruktūralizmu ir postmodernizmu siejamos sampratos , atvėrusios laisvę meno kūrinio interpretacijai, – autoriaus mirtis, atviras kūrinys. Postmodernizmas humanistikai davė abejonę didžiaisiais naratyvais, o architektūroje legitimavo pastišą, citavimą ir nuorodas. Kopijavimas (istoristinės citatos), metaforos (nuorodos į kitus objektus, taip pat ir architektūrinius) XX a. antrojoje pusėje tapo ne blogo tono ženklu, o visateise raiškos priemone. Vertinant, ar kūrinys yra postmodernistinė radikali formų apropriacija, ar plagiatas, reikėtų nepamiršti „noro būti atpažintam“ kriterijaus: jei atpažinta kopija originalui prideda prasmės, išplečia interpretacijų lauką – tai nėra plagiatas. Svarbu, ar autorius tikėjosi ir norėjo būti atpažintas.
Kaip ryškus postmodernistinio pastišo (atpažįstamos apropriacijos) pavyzdys minėtinas architektų Steve’o Ashtono, Howardo Raggatto ir Iano McDougallo suprojektuotas Australijos nacionalinis muziejus. Jo dalis, skirta aborigenų kultūrai, – tai Žydų muziejaus Berlyne kopija, tik sumažinto mastelio ir kitokios apdailos. Žaibo formos pastato Vokietijoje autorius Danielis Libeskindas neigiamai vertino tai, ką Australijos architektai pavadino citata. Australijos aborigenų istorija sugretinta su Holokausto istorija (postmoderniai cituojami Libeskindo Žydų muziejus Berlyne, Le Corbusier vila Savoja, Jørno Utzono Sidnėjaus opera, Jameso Stirlingo meno galerija Štutgarte, Aldo Rossi pastatas).
XX a. pradžioje Benjaminas įtaigiai analizavo originalumo vaidmenį technikos amžiuje, o dabar mes gyvename globalių tinklų, perduodančių duomenis bet kam, kas turi prieigą, bet kurioje vietoje bet kuriuo metu, eroje. Čia kyla klausimas: ar tinklinės reprodukcijos laikais autorystė apskritai įmanoma? Ir, grįžtant prie realios ir apčiuopiamos architektūros, – koks šiame amžiuje autorystės ir kopijavimo vaidmuo? Jei įvairūs analogai paplito ir įsitvirtino ne tik literatūroje, bet ir muzikoje (semplingai, koveriai, remiksai, mešapai) bei vizualiajame mene (détournement, reappropriation, objet-trouvé, para-fiction), tai kodėl jie laikomi nepriimtinais architektūroje?
Architektai profesionalai išskiria dvi situacijas, kada galima svarstyti plagiato atvejus, – studentų darbai ir konkursai. Pirmasis atvejis susijęs su pakankamai abstrakčiu akademinių užduočių pobūdžiu. Antruoju, architektūrinių konkursų, atveju, būna priešingai: užduotis, kontekstas, užsakovas labai konkretūs ir realūs, tačiau užduočių specifika – per minimalų laiką pateikti maksimaliai paveikų, apibendrintą, todėl redukuotą sprendimą.
Kopijavimas architektūros studijų procese paradoksalus tuo, kad tuo pat metu: 1) formuoja mokymo(si) ir kultūros formavimo(si) bazę; 2) yra konflikto ir nesutarimų pagrindas. Tai reiškia, kad studijų specifika studentus įpareigoja nuolat balansuoti tarp kopijavimo (tokios užduotys kaip studija-kopija, analogų analizė ir kt.) ir individualios raiškos. Galiausiai savarankiškas akademinis darbas dažniausiai būna susijęs su abstrakčia užduotimi (dažnai pasirenkama ir „poetizuojama“, todėl „derinama“, „reguliuojama“), laisvai pasirenkamu kontekstu, realaus užsakovo (ir, atitinkamai, konkrečios programos) nebuvimu. To pasekmė – akademinių studijų konfliktai. Interneto tinkluose buvo gausiai aptarinėjami parodų „Geriausi architektūros studentų baigiamieji darbai“ 2008 ir 2010 m. rezultatai (greičiausiai labai neapsiriktume spėdami, kad dauguma komentatorių – taip pat studentai). Kontroversiškumo įžvelgta dviem atvejais: vienu – darbo panašumas į užsienio biuro darbą, antru – panašumas į kitą ankstesnį studentų darbą. Detalios analizės neleistų atlikti ribota pateikta medžiaga, tačiau, reziumuojant, abu atvejai – apibendrintos, monumentalios formos, minimalistinės raiškos, o tai kelia gan daug komplikacijų siekiant palyginti darbus.
Panaši raiškos problema matyti ir architektūriniuose konkursuose. Svarbesni ir prestižiniais laikomi konkursai sulaukia nebe šimtų, o tūkstančių pasiūlymų. Neseniai įvykusiam Helsinkio bibliotekos konkursui pateikta daugiau kaip 530 darbų, Bauhauzo muziejus Desau mieste konkursui – 831 darbas, Guggenheimo muziejaus Helsinkyje konkursui – 1715 darbai. Klausimas: kaip suvaldyti (eksponuoti, išanalizuoti ir įvertinti) tokius sunkiai įsivaizduojamus informacijos kiekius, kuomet, kažkieno paskaičiavimu, komisijos nariai darbui įvertinti turi ne daugiau kaip minutę? Ne paslaptis, kad trumpiausias idėjos paieškos kelias (nors gal nė vienas architektas to nepripažintų) – analogų, prototipų paieška. O konkurso rezultatas dažniausiai – vienas arba keli rakursai (vizualizacijos), t. y. maksimaliai koncentruoti arba, atvirkščiai, redukuoti įvaizdžiai. Todėl dažnai teisingai išspręsti funkcijos, programiniai, socialiniai aspektai yra lyg ir savaime suprantamas dalykas, o darbai konkuruoja emocijų, įspūdžių, formų aspektu. (Klausimas, ką galima nuspręsti pagal tokį skurdų informacijos kiekį, lieka atviras.) Tad konkursinis (vizualusis) pasiūlymas turi akimirksniu patraukti dėmesį, arba bus atmestas. Čia savaime kyla pagunda pateikti ženklišką (išsiskiriantį forma, dominavimu, kontrastu) ar minimalistinį objektą, su vienintele sąlyga – jis turi patraukti dėmesį. Akivaizdu, kad sudėtingą konkurso užduotį (ir pačią architektūrą) redukavus iki kelių „seksualių“ rakursų, jie be konteksto, detalių, medžiagų tampa galimo tarpusavio lyginimo atveju ir dažnai vadinami „kopijomis“ ir „plagiatais“.
Kaip teigia architektas Rolandas Palekas (su komanda laimėjęs 3 vietą iš 1170 dalyvių atvirame Stokholmo bibliotekos išplėtimo konkurse; taip pat minėtas ir galimo plagiavimo kontekste kitame lietuviškame konkurse),

Reikia drąsos projektuoti „švarią“, pirmapradę formą: rizikuoji būti apkaltintas plagijavimu […]. Juk bet kurią buvusią ar būsimą pasaulio piramidę, kupolą ar kubo formos statinį galima palyginti vieną su kitu tokiu rakursu ir tokioj šviesoj, jog bus panašu. Paprastas dvišlaitis – taip pat nesaugu. Galima prigalvoti kokių nors „mandrų“ detalių puošmenų – tuomet rizika sumažės. Piktavalis kritikas, žinoma, užmirš, kad architektūros kūrinys – ne tik fasadai, bet ir vidaus suplanavimas, erdvių sąranga, ryšys su aplinka… (Palekas 2007: 166)

Visi minėti atvejai, besiskleidžiantys tarp plagijavimo bei kopijavimo iki interpretacijos bei koliažo, turi bendrą vardiklį, kuri apibendrintai galima pavadinti įtaka. Dauguma architektų laisvai pripažįsta, kad jų kūrybą veikia ne tik „nearchitektūriniai“ šaltiniai (pavyzdžiui, dažnai pasitaikantys variantai – fantastiniai filmai), bet ir konkretūs architektai, kryptys, architektūriniai fenomenai (suprematistai, konstruktyvizmas, Bauhauzas ir kt.). Toks pri(si)pažinimas nėra naujas – greičiau tai nuolatinė kūrybos konstanta.
Kitas įtakos aspektas, precedentas – tam tikrų teorijų tapsmas dominuojančiomis. Aplink jas buriasi atitinkamų požiūrių ir praktikų visuma, konsoliduojanti tam tikras „žaidimo taisykles“ ir kurianti specifinę Zeitgeist – laiko dvasią, apibendrinančią to meto kultūrines, estetines, socialines pajautas. Tad, viena vertus, tokie darbai atliepia laiko dvasią, antra vertus, galima teigti, kad jie tampa paveikūs stiliui, madoms, tendencijoms.
Tuomet galima išskirti ir kitą idėjų persidengimo (vargu ar būtume teisūs, vadindami tai plagiatu) atvejį, arba neintencionalų sutapimą. Tai galima aiškinti Carlo Gustavo Jungo apibrėžta kolektyvine pasąmone, bet teisingiau būtų tai grįsti minėtomis laikmečio idėjomis, kurių sklaidą ypač pagreitino globali tinklaveika. Kaip teigia architektas Tauras Paulauskas:

Žinoma, didžiausias autorių teisių pažeidimas – plagiatas, bet tokių dalykų dabar pasitaiko retai, nes šiame informacijos amžiuje specialiai ką nors plagijuoti arba įrodyti, kad tai yra plagiatas, – ganėtinai sudėtinga. Mes visi gyvename toje pačioje informacinėje aplinkoje. (Sabaitytė 2013:90 )

2011 m. Vilniaus miesto savivaldybės vyriausias architektas Artūras Blotnys sukritikavo Modernaus meno centro konkurse laimėjusį darbą kaip antrinį (kartotinį). Jo manymu, po dviejų konkursinių turų laimėjęs darbas priminė netoliese suprojektuoto Zaros Hadid Guggenheimo muziejaus projektą:

Mums būtent tas variantas – laimėtojas – kelia šiek tiek abejonių savo stilistika. […] Nesinorėtų, kad du panašios funkcijos pastatai, kurių pasiūlymai buvo pateikti ne vienu metu ir skirtingų autorių, būtų kažkaip panašios stilistikos. Čia gali parodyti mūsų kaip miesto kūrėjų skurdą kūrybine prasme, jei atsiranda du panašūs dalykai vienoje vietoje su panašiomis meninėmis ar išraiškos priemonėmis.

Kalbama apie du dramatiškų trikampių formų muziejaus pastatus. Kadangi nesakoma apie jų specifiškai skirtingą funkciją, struktūrą, planą, detales, akivaizdu, kad lyginami tik išorės pavidalai. Esant atvirkštinei situacijai, jei Guggenheimo muziejaus konkursas būtų organizuotas vėliau, įdomu, ar išorinio panašumo klausimas būtų nagrinėjamas.
Reikia pripažinti, kad dauguma minėtų sampratų priklausytų vakarietiškajai kultūrai. Rytietiškoje civilizacijoje kopijavimo veiksmas ir sąvoka gali būti suprantama visai kitaip – tarkim, Kinijos kultūroje mimezis gali būti traktuojamas kaip jėgos apropriacija. Kaip teigia istorikai, kopijavimas gali būti suvokiamas ir kaip viršenybės ženklas; kitaip nei pagal postkolonializmo teoriją, tiriančią suvereno ir subalterno santykius, kada suverenas perkelia ir primeta ženklus kolonijoms, šiuo atveju patys subalternai savinasi suvereno ženklus kaip savo viršenybės įrodymą.
Kopijavimas – nuo atskirų statinių (Eifelio bokštas), kompleksų („angliški“, „olandiški“ kvartalai) iki visų miestų (Huizhou mieste Kinijos pietuose replikuotas ištisas, iki skulptūrų, Austrijos Halštato miestelis). Kinijos pietų didmiestyje, Čonginge, realizuota pastatų grupė, labai primenanti Hadid projektą Pekine, Soho. Kopijavimu kaltinto projekto autorius po viešo apsižodžiavimo sukūrė reklaminį šūkį: „Kopijuoti neplanavom, tik aplenkti“.
Nors kopijavimų atvejų daug, tyrėjai prognozuoja, kad imitacijos laikotarpis, šaliai transformuojantis iš „trečiojo pasaulio“ šalies į „pirmojo“, – pereinamasis, grįžtant prie kontekstualesnių architektūros formų.
Plagijavimas ar kopijavimas, moraliniu aspektu reiškiantis apgavystę, teisiniu aspektu priklauso intelektualinės nuosavybės ir autorinių teisių reguliavimo sričiai. Tačiau kadangi architektūros raiška sudėtinga, įvertinti kažką kaip plagiatą pakankamai subjektyvu, sunkiai apčiuopiama ir sudėtinga nustatyti. Jau neminint fakto, kad baigtas architektūros kūrinys visada yra apibrėžtas vietos ir konteksto (išskyrus įsivaizduojamus kūrinius), kurie visuomet bus nauji. Saugant architektūros kūrinio autorių teises kartais atsiranda ir tam tikrų teisinių paradoksų, kaip antai 2015 m. siūlymas autorinėmis teisėmis saugoti „Google“ Street Europoje vaizdus, ištrinant pastatus (panašiai, kaip „suliejami“ žmonių veidai ir automobilių numeriai), kurių vaizdo naudojimas nesuderintas su autoriais.
Tam tikras teisinis požiūris į architektūros plagijavimą yra nustatytas daugelyje šalių; juridinėje plotmėje remiamasi Berno konvencija, saugančią intelektinę nuosavybę. Kitaip nei kitos meno sritys, architektūra šioje srityje pakankamai atsilikusi – pavyzdžiui, JAV architektūra į intelektinės nuosavybės objektų registrą įtraukta tik 1990 m. Teisinių ginčų atveju remiamasi esminio panašumo terminu. Teisminių nagrinėjimų būta, bet apie pripažintus oficialius plagijavimo atvejus išgirstume retai.
Tartp garsiausių tarptautinių atvejų galima paminėti Laisvės bokštą Niujorke (Freedom Tower; dangoraižis, suprojektuotas vietoje po terorizmo akto sugriuvusių bokštų) atvejį. Šiuolaikinis multimilijonis dizainas buvo lyginamas su studentišku darbu; teisėjai rado panašumų statinio struktūroje, detalėse; pareiškėjas ieškinį atsiėmė. Tokia baigtis daugelį nuvylė, nes buvo tikimasi, kad nagrinėjimas ir galutinis teismo nutarimas padės patikslinti plagiato architektūroje sampratą ir intelektinės nuosavybės bei jos apsaugos ribas. Panašiai baigėsi ir daugiau juridinių ginčų, kurių išvada būna tokia: architektūra – pernelyg sudėtinga, daugiaplanė ir niuansuota disciplina, kad galima būtų įžvelgti ir nustatyti akivaizdžius plagijavimo atvejus. Panašias išvadas patvirtintų ir Lietuvos architektų sąjungos Etikos komisija, kurios viešojoje erdvėje skelbti nagrinėti atvejai – ne tiesioginis, aistras žadinantis plagijavimas, o pakankamai banalūs kito architekto nusamdymo, projekto koregavimo ar projektavimo perėmimo atvejai.
Uoli galimo plagijavimo ir kopijavimo pavyzdžių paieškos praktika, be abejo, turi ir moralinį kontekstą. Mestas kaltinimas „Kas galėtų paneigti, kad projektas panašus į…“ yra pakankamai žeidžiantis, nes verčia abejoti autoriaus kūrybiniais sugebėjimais, žemina kūrinio vertę, menkina jo išskirtinumą. Todėl suprantamas praktikuojančių architektų sąlyginis nuosaikumas plagiato klausimu (kai kurie jų dauguma tokių atvejų atvirai vadina „raganų medžiokle“): uolios plagiatų svetimoje kūryboje paieškos sabotuoja jų pačių kūrybines pastangas, ir neretai prieš juos atsigręžia.
Erdvinio skenavimo įranga bei 3D spausdintuvų tobulėjimas šiandien vėl verčia prisiminti Benjaminą ir „meno kūrinio mechaninės reprodukcijos amžiuje“ problemą. Šiuolaikinės parametrinės, algoritminės, atvirojo kodo architektūros raida kelia abejonių, ar architekto autorystė išliks aktuali. Architektė ir teoretikė Ines Weizman (Weizman 2012: 24 ) siūlo išskirti ne tik architektų (autorines), bet ir pačių pastatų teises. Ar įmanoma objektus ir pastatus suvokti kaip autorinių teisių subjektus, kurių raiška egzistuoja už kūrėjo interpretacijos ribų? Architektūrą apibrėžia daugelis parametrų: vietos (vernakuliarioji architektūra), laiko (paklusimas laikmečio estetiniams idealams), asmeninių architektų preferencijų ir įtakų. Plagijavimo, kopijavimo, mimikrijos akto įžvelgimas architektūroje, nors ir priklauso nuo suvokėjo (kritiko, vartotojo, komentatoriaus) išsilavinimo ir kompetencijos, laikytinas charakterizavimo ir vertinimo aktu. Architektūra ir toliau išlieka atvirame interpretaciniame lauke.

Martynas Mankus

plakatas PLAGIATAS SKELBIMUI___________________________________________________________

Eco, U. 2012. Rožės vardas. Vilnius: Tyto alba.
Gražulis, A. 2010. Vilniaus senamiečio žaizdos. Kultūros barai 3, 14–24.
Younes, S. (editor). 2012. Architects and Mimetic Rivalry. Papadakis Publishers.
Benjamin, W. 2005. Nušvitimai. Esė rinktinė. Vilnius: Vaga.
Tarp ryškiausių pavyzdžių paminėtini: Roland Barthes, Michel Foucault, Julia Kristeva, Umberto Eco.
http://a2sm.blogas.lt/geriausi-architekturos-studentu-baigiamieji-darbai-2008-4.html (žiūrėta 2015-10-27).
http://archata.lt/?p=3851 (žiūrėta 2015-10-27).
Palekas, R. (sudaryt.). 2007. PAS[s]: Paleko ARCH studijos darbų katalogas. Vilnius: Vaga.
Sabaitytė, Lina. 2013. Profesinės etikos pažeidimai – problema ar ne? Statyba ir architektūra 7, 90.
Autoriai – architektai Živilė Putrimaitė, Dovydas Čipkus, Marekas Mickevičius, Marius Morkūnas, Darius Romanovskis.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniaus-savivaldybes-atstovams-kliuva-mmc-ir-guggenheimo-muziejaus-projektu-panasumas.d?id=47332615 (žiūrėta 2015-10-29).

lipdukas LTKT