Interviu su architektu, prof. Gintaru Čaikausku

Pagal viešąją erdvę, galima suprasti, kad Jūs neabejingas plagiato architektūroje temai.

Apibendrintai kalbėti būtų gal kiek netikslu. Architektūros tema specifinė. Girdėjau, muzikoje jau atrandama juridinių kelių plagiatui nustatyti. Kiek kalbėjau apie architektūrą su teisininkais, mane patikino, kad kol kas beveik neįmanoma nustatyti plagiato atvejų šioje srityje, nebent tai būtų identiška kopija.

Neįmanoma todėl, kad nėra teisminės praktikos, ar todėl, kad tai per daug sudėtinga sritis?

Dėl abiejų priežasčių. Kaip ir visose meno srityse, architektūroje labai daug subjektyvumo. Jeigu kopija nėra absoliučiai identiška, tai sunkiai nusakoma juridine kalba. Todėl galėčiau kalbėti nebent apie plagijavimą menine prasme, kur yra riba tarp įtakos ir kopijavimo. Architektūros srityje įprasta kalbėti apie prieš tai buvusių kolegų įtaką (Vitruvijo, Paladijo, orderinė sistema, jos pritaikymas). Bet tai nėra tema plagiatui iliustruoti – tai daugiau darbo stilius, metodika, skonis.

Tad kodėl, Jūsų nuomone, kaltinimas plagijavimu vis iškyla viešojoje erdvėje?

Jis iškyla emociškai. Kažkas, tarkim, sukuria meno kūrinį sunkiai ir giliai išgyvendamas, kuomet sunkiai įvardijama, iš kur kilo pirminė idėja ar autoriaus vizija. O po to kažkas, galbūt kažkur žvilgtelėjęs, tarkim, publikacijon, tai lengva ranka interpretuoja. Konkurso metu ar konkurencinės kovos metu daliai kolegų ar konkurentų tai gali pasirodyti nesąžiningas žaidimas. Galiu pasakyti, kad savo kūryboje stengiuosi nebūti labai madingas; madingumas dabar tapo vienu vertinimo kriterijų. Dar daugiau: kartais parodos ar kokio vertinimo metu žiuri atstovai, atradę tokius atramos taškus (kad taip buvo, taip matė, taip daroma), lyg ir perskaito tam tikrą kodą, kad tai lyg teisingas kelias, ir savotiškai apsidraudžia tokį sprendimą paremdami. Tuomet neva nebus klaidos: taip daroma, tai yra suprantama. Taip „daro“ olandai, taip „daro“ suomiai, ispanai – todėl tai teisinga. Mane tai truputį ir neramina, ir nervina, nes tokiu atveju, sukūrus kažką naujo, dvigubai sunkiau: reikia ne tik įteigti, kad sumanyta idėja turi teisę gyvuoti, bet taip pat paneigti, kad tai nebūtinai turi atrodyti kaip kažkieno galvoje susiklostęs štampas.

Ar įmanoma nuplagijuoti idėją, emociją, metaforą? Ar plagiato ar kopijavimo terminai gali būti taikytini šioms sąvokoms?

Tai labai niuansuota ir labai subtilu, priklauso nuo to, kiek, kokiu laipsniu. Nesu prieš įtaką, kuri buvo ir bus. Štai kalbama apie Alvaro Aalto įtaką Lietuvos pokario architektūrai, bet tai galbūt teigiamas dalykas – tai padėjo mums vystytis. Mes paneigėme klasikos citavimą stalinizmo architektūroje, kuri tikrai gali būti laikoma plagijavimu. Be to, yra ir tipiniai projektai – tai dar kita tema. Pavyzdžiui, iki šiol neaišku, ar Profsąjungų rūmai (Vilniuje) yra tipinis, kartotinis, ar unikalus projektas…

… arba „Lietuvos“ kino teatras Vilniuje…

… taip, aš taip ir nesupratau, koks jų statusas, nors domėjausi abiem atvejais. Įtaka, arba prieš tai buvusių idėjų atspindys, yra gana dažnas reiškinys, taip pasitaiko. Bet tik tuo atveju, jei jis nėra beprasmiškas, jeigu gali būti laikomas aukštesne raidos pakopa. Tarkim, mene impresionistai plėtojo ir tobulino vienas kito idėjas, bet jie visi unikalūs, jie nekopijavo – susikūrė srovė, atsirado sinergija, radosi meno kryptis. Tikras plagiatas prilygtų vagystei; bent Lietuvos atveju tokio negirdėjau. Nors teoriškai tai įmanoma.

 Nors juridiškai tai apibrėžti sunku.

Tai kvepia kaltinimu. Menininkai gali kalbėti apie įtakas, gražu–negražu. Kitas dalykas – kad visi kažką stebime, studijuojame, mokomės; pasąmonėje užkoduota įvairių ruošinių, kuriuos, esant reikalui, galima (visiškai netyčia) panaudoti.

Turite omenyje vadinamąjį sąmoningą ir nesąmoningą kopijavimą…

… taip, žmogus visai nuoširdžiai kuria, ir pati ranka, pati pasąmonė meta panašią detalę. Ir norint sukritikuoti, tai padaryti labai lengva. Girdėjau sakant: duokite man projektą, o aš tikrai surasiu pasaulyje kažką panašaus; galėsim paleisti gandą, kad tai panašu. Studentai mėgsta žaisti tokį žaidimą – pavyzdžiui, dabar internete lengva rasti analogų.

Bet apie ankstesnius (sovietinius) laikus sakoma, kad visi vartė tuos pačius žurnalus, buvo tie patys pirminiai šaltiniai.

Taip, bet tuomet buvo milžiniškas skirtumas tarp mūsų ir Vakarų.

Architektai, minėdami plagijavimo kontekstą, išskiria du dalykus – studentišką kūrybą ir konkursinius darbus.

Kiekvienas kursinis darbas prasideda nuo vadinamosios analogų paieškos; tada vertinamas studento sugebėjimas analizuoti, atrasti tendencijas, sistemas ir kt., bet jokiu būdu neplagijuoti ir nekopijuoti.

Jums kaip dėstytojui teko susidurti su studentų plagijavimu?

Mano praktikoje to nebuvo. Nors yra buvę atvejų, kad studentai vieni kitus „gaudė“ per peržiūras.

O tas kitas atvejis su konkursiniais darbais, kai per trumpą laiką reikia pateikti sudėtingą programą?

Yra buvę tokių atvejų, tačiau, kiek žinau, net svarstymų (komisijose) yra buvę, bet atsakymas visuomet buvęs neigiamas.

O Jūsų asmenine nuomone – ar yra buvę plagijavimo atvejų konkursuose?

Konkursuose atvirų plagijavimo atvejų nežinau, tačiau įtakos atvejų – taip. Kaip sako architektai, „pasivartė žurnalų“; bet tai nedramatizuojama.

Architektūros istorijoje individualios raiškos klausimas ne visada būdavo svarbus. Ir dabar tradicionalisto plagiatu niekas neapkaltins…

… dabar gi madinga: kičas, dvarai. O dėl istorijos, atsimenu, buvo kalbama, kad viena Vilniaus bažnyčia atrodo kaip Il Gesu Romoje, ir tai laikoma komplimentu. Šiais laikais vargu ar bus užsakymas pastatyti taip, kaip ten. Greičiausiai bus prašoma padaryti panašiai, kaip kažkur. Nukopijavus namą ant krioklio (F. L. Wright) prasidėtų diskusija, o nukopijavus Vilos Rotondos (A. Paladio) elementus būtų manoma, kad tai normalu.

 Ta elementų naudojimo tendencija grįžo per postmodernizmą.

Tai buvo ironizavimas, taip pat įtaka, interpretavimas. Aš irgi žavėjausi J. Stirlingu, A. Rossi, kur, pavyzdžiui, pereinama (viename pastate) nuo pirmapradžio akmens iki aukštosios technologijos (high-tech) blizgesio ir moderniausių konstrukcijų. Mane tokia eklektika labai žavėjo, bet tai buvo brangiai ir gerai realizuota. Be to, tai buvo nauja klasikinių elementų interpretacija.

 Yra buvę specialistų, kiekvienam garsiam sovietiniam pastatui rasdavusių po analogą: tarkime, dabartiniams Seimo rūmams – Bostono (JAV) rotušė ir kt.

Seimo rūmai, kaip apverstas zikuratas, yra tipologinis įvaizdis. Bet labai svarbu ir žmogaus asmeninis požiūris: jeigu nusiteiki ir tikrai stengiesi kurti kitaip, tai lyg ir nėra problemų. Bet yra kita problema – nekoduoji atraminių įvaizdžių, kurie padeda, tarkime, konkursuose. Kiekviena atranka yra staigi, impulsyvi, atrenkant neišvengiamas tam tikras technologinis (žiuri) paviršutiniškumas. Ir tada visi fiksuoja tokius taškus, kurie yra koduoti.

Bet ir (konkursų) žiuri nariui gali kilti mintis, kad kuris nors darbas yra nuplagijuotas; gali kilti atmetimo reakcija.

Gali. Bet dažnai būna priešingai: laimima todėl, kad yra kodai, tai madinga – ir todėl tai gerai. Jeigu darbas nėra matytas: neaišku, gerai ar negerai. Lyg apsidraudžiama: kas anksčiau buvo gerai, bus gerai ir dabar.

kalbėjosi ir parengė Martynas Mankus

roma 2015-04-21 13.09.55

lipdukas LTKT