Interviu su architektais Sla Malenko ir Aurimu Sasnausku
Savo interneto dienoraštyje esate rašę apie plagiatą studentų darbuose…
S. … taip, bet tai stilizacija. Kalbėti apie plagiatą realizuotuose objektuose sunkiau. Analizuojant nerealizuotą projektą, lyginti lengviau: ar identiškas atlikimas, idėja, estetika.
M. Panašumas [minėtojo darbo] – charakterio, dvasios, atlikimo, koloristikos, nesigilinant į funkciją, išdėstymą ir kt. Du darbai vienoda nuotaika. Vėliau mus apkaltino plagiatu – Bauskės bibliotekos konkurse. Mes to studentų darbo, su kuriuo buvome lyginami, nebuvome matę. Nori nenori, peršasi išvada, kad būna ir atsitiktinumų. Žodžiu, patys pakliuvome į tokią situaciją – buvo labai įdomu panašius darbus palyginti.
S. Plagiatu, manau, galima laikyti kopijavimą pažodžiui, o ne tokius atvejus, kuomet sutampa tik funkciniai sprendimai, panašiai veikia aplinka ir kt.
Minėjote panašias emocijas, bet tai labai nekonkretus dalykas – kaip ir funkcija ar kt. O plagiatas turi turėti apčiuopiamą išraišką – kiek paimta ir nukopijuota.
M. Yra to pažodinio plagiato Kinijoje ar Maskvoje, kur [plagijuojami] ištisi miestai: ir nuotaika, ir struktūra, ir dydis, ir medžiagos.
Bet ir Lietuvoje nuolat pasigirsta kalbų apie plagiatą.
M. Šiuo atveju daug lemia aplinka, ekonominės sąlygos, statybininkai, užsakovas. Galiausiai – gal tu norėjai nuplagijuoti, bet viskas taip išsikreipė, kad nebepanašu.
O konkurse įmanoma nuplagijuoti?
M. Įmanoma. Kai reikia koncentruotai pateikti idėją, o laiko nedaug, tuomet įmanoma rasti panašumų ar analogų. Kai viskas popieriuje – viskas įmanoma.
Yra architektų, dažnai matančių plagiato ar analogų atvejų. Galbūt jie jautresni aplinkai? Gal ne visi tai pastebi, ne visi čia mato problemą?
S. Architektūroje būna tam tikrų naujų tendencijų, naujų medžiagų. Nesąmoningai domisi visi [panašiais šaltiniais], tad atsiranda elementų iš kitų objektų, panašių fasadinių sprendimų, panašus pateikimas, nes taip „madinga“, ir kt.
M. Yra architektūrinės tendencijos, kaip ir visur – madoje, muzikoje. Gali rasti paralelių tarp tam tikrų atlikėjų, sukišti juos į tam tikrus stilius. Ir architektūroje yra tam tikrų srovių, stilių, bendrų vardiklių. Pavyzdžiui, surūdijęs fasadas; bet tai tik elementas.
Pagal plagiato apibrėžimą, kad darbas būtų pripažintas plagiatu, turi sutapti didelis kiekis elementų. Ar galima detales laikyti plagijavimu?
M. Turbūt ne. Pas mus [mūsų kultūroje] tai nemadinga, egzistuoja bendra opinija, kad kopijuoti blogai, jei kopijuoji – tai kažko tau trūksta. Kartais vertiesi per galvą, kad nepadarytum taip pat. Nors sprendimas ir atrodo logiškas, bet gal kiek dirbtinai atmetinėji, kad tik nebūtum panašus į kitus.
Yra tokia sąvoka kaip „brendifikacija“: pradedi ieškoti savo stiliaus, nes aplinkybės įpareigoja išradinėti, bet sykiu privalai būti nuoseklus ir laikytis savo „stiliaus“. Tai tave stumia ieškoti, tarkime, išraiškingų formų, o tada gal pradedi save plagijuoti.
S. Jei, tarkim, Frank O’Gehry turi savo atpažįstamą stilių, o tu taip pat suprojektuosi – bus plagiatas. Tačiau didžioji dalis architektūros neidentifikuojama [raiškos aspektu]. O tokių „brendinių“ architektų nėra daug. Tai [„brendas“] padeda išsiskirti, bet tuomet ir plagijavimu lengviau apkaltinti.
Sunku kalbėti apie realizuotus objektus, bet konkursuose galbūt galėtų veikti patikros sistema – juk privalai per trumpą laiką perteikti maksimaliai paveikų rezultatą minimaliomis priemonėmis.
S. Konkurso laimėtojas dažniausiai būna ženkliškas objektas. Tad jį lengviau ir sulyginti [ieškant plagiato] su kitais darbais. Viena vertus, lengviau išsiskirti, antra vertus – kopijavimas lengviau atpažįstamas.
O dėl Bauskės bibliotekos – projektuodami sprendimo nekeitėte (po kaltinimo plagiatu)?
S. Aišku, ne. Į mus kreipėsi akademinio projekto autorės, kurių kompozicija buvo plyname lauke.
M. Mūsų sprendimą tuo metu diktavo sudėtinga sklypo konfigūracija, kur kitaip net neįmanoma tos programos įvykdyti. Savo architektūrą kildiname iš konteksto – tada bent jau struktūriškai mažiau šansų ką nors nuplagijuoti. Ir savo atpažįstamo stiliaus neturime – manome, kad nesame lengvai atpažįstami. Šis atvejis buvo lyg jaunimo atsakas į mūsų įrašą [interneto dienoraštyje]. Išsinagrinėjome objektą, į kurį tariamai panašus buvo mūsų darbas; pasaulyje tokių analogų, kur viena funkcija yra vienas tūris, – labai daug. Yra pavyzdžių, kur kiekvienas kambarys yra atskiras tūris ir juos jungia bendra gyvenamoji erdvė, – tai tiesiog principas, kaip formuoti erdves.
Galbūt galima pasakyti, kad tai archetipas, tradicinė forma.
Turbūt todėl pasaulyje ir nėra daug architektūros plagijavimo bylų – labai sunku įvardyti, kas tai.
Galvojant apie intencionalų postmodernistinį citavimą, kyla klausimas: kiek plagijavimas ar kopijavimas yra sąmoningas, o kiek nesąmoningas?
M. Manau, kad postmodernizme architektai greičiausiai kopijuoja ne vienas kitą, o bendrus istorinius įvaizdžius.
Kaip vertintumėte kai kurių autorių teiginius, kad sovietinis modernizmas kopijavo užsienio pavyzdžius?
S. Manau, kad, kažkam atradus mažiau naudotą, anksčiau nematytą formą, ženklą, visi po to mėgina kartoti.
M. Peržvelgus populiariam konkursui sukurtus darbus (pavyzdžiui, „Agilos“ Nidoje), juos galima suskirstyti į tam tikras grupes: „namai su smėliu“, „namukai ant platformos“, „lenktas stogas“. Ir visa tai teoriškai kažkur matyta – tam tikras būdas spręsti tam tikrą problemą. Galbūt kaskart neišradinėji naujo būdo tam pačiam klausimui spręsti, ieškai paruošto sprendimo. Bet vėlgi – galima lyginti tik tam tikrus charakteringus pastato elementus.
Architektūriniuose projektuose dažnai galima įžvelgti tam tikras įtakas – ar tai galima laikyti kopijavimu?
S. Panašumas ar įtaka dažniausia yra paviršutiniška. Siaurai žiūrint, visi stikliniai biurų pastatai yra vienas į kitą panašūs.
M. Visi jie vienas kito kopijos; tokie pastatai privalo maksimaliai išnaudoti sklypą, visi turi atitikti normas ir būti patogūs eksploatuoti. Jei [kalbant apie komercinius pastatus] į lygtį surašai visus [pakankamai apribojančius] kintamuosius, atsakymas gaunasi panašus. Žodžiu, nėra architektūroje plagiato, nėra…
… tikėjausi, kad pasakysi, jog yra.
M. Gal yra, bet manau, kad jei tokie atvejai egzistuoja, jie nenagrinėjami – tai nėra įdomu mūsų cechui.
S. Ši tema artimesnė studentų darbams. Tikroje architektūroje kopijavimui visada yra kliūčių: kontekstas, programa, funkciniai niuansai.
M. Mes [savo interneto dienoraštyje] norėjome parodyti ne tai, kad pastatai identiški, bet tai, kad identiška nuotaika.
S. Studentiško darbo atveju nėra realios programos, realaus užsakovo, realaus konteksto, todėl kartais nueinama lengvesniu keliu, pasitaiko „nusižiūrėjimų“.
Studentų padėtis paradoksali tuo, kad kopijavimas kaip mokymosi priemonė virsta kopijavimu kaip smerktina praktika.
S. Atliekant labai abstrakčius darbus, daug [žurnalų] vartoma, žiūrima, pritaikant tam tikrus elementus.
M. Pastebėjau, kad su laiku žiūriu vis mažiau architektūros analogų, mažiau biure užsakome žurnalų, internete pažiūrim tik anonsus. Archdaily apskritai devalvavo architektūrą – ten didžiulis kiekis įvairiausios kokybės informacijos. Taigi vienas iš būdų [vengti įtakų] – nežiūrėti; taip gali tapti labai originalus. Bet ir tai nereiškia, kad ko nors nepadarysi kaip kitas.
S. Manau, kad Vokietijoje, Šveicarijoje šiuo metu yra tendencija daryti kitaip. Tarkime, lietuviai nori būti panašūs į olandus, o olandams įdomiau, kuo lietuviai gali būti kitokie negu jie.
M. Mes patys dažnai diskutuojame, kuo architektai Lietuvoje galėtų būti išskirtiniai. Dažnai žiūrima, ką daro kiti, ir sukuriamos prastos kokybės kopijos. Sunku rasti skirtumų tarp, tarkime, lietuviškų ir vokiškų biurų darbų.
S. Nuolat padiskutuojame, kad trūksta architektų, dirbančių ne „kaip kažkur“, o savaip.
M. Kopijavimo, plagijavimo tema gera, nes mes visi plagijuojame, kopijuojame tendencijas, kurios jau išbandytos, o gal jau net ir nebemadingos.
S. Paimdamas ženklišką pastatą, panaudodamas jo elementus, tikiesi pasiekti tą patį efektą, – nėra nukopijuota identiškai, bet labai aišku, kad idėja perimta.
Kartais būna taip, kad tam tikras sprendimas (gal jau kažkada nagrinėtas) konkrečioje vietoje pats prašosi...
M. … vadinasi, taip ir turi būti, taip reikia ir statyti, kitaip nebus [juokiasi]. Pavyzdžiui, jei labai griežtai surašytos konkurso taisyklės, tikrai gali rastis daug panašių sprendinių. Tai ne trūkumas – telieka išsirinkti geriausią.
Kiek architektūros procentų turi sutapti, kad objektas būtų laikomas plagiatu?
M. Kartais ir vieno nukopijuotas procentas gali viską sugadinti.
Ar visada architektams būtina siekti autentiškumo arba inovatyvumo?
M. Mes, pavyzdžiui, projektuojame labai daug biurų [interjerų], kur aplinkybės ir programos labai panašios. Ir visada siekiame dirbti šiek tiek skirtingai. O yra architektų, kurie, mūsų manymu, visada naudoja tuos pačius medžiagų derinius, detales, baldus, elementus. Ir turbūt elgiasi teisingai, nes taip tampa atpažįstami.
S. Jei turi labai aiškų stilių arba mąstymo prieigą (tokių Lietuvoje nedaug), ir kopijavimas [stiliaus] ima vykti.
Kalbėjosi ir parengė Martynas Mankus
