Interviu su teisininke advokate Kristina Matvejenkaite

Ar teko susidurti su plagiato problema architektūroje?

Kiek esu domėjusis ir susidūrusi praktikoje, šiuo klausimu labai maža kuo remtis. Problema visų pirmiausia ta, kad, kalbant apie architektūros plagiatą, teisėje tai nėra konkrečiai įvardyta ir nėra tiksliai apibrėžta. Kalbant apie teisinį reguliavimą, nerasite šios temos struktūruotai aprašytos vienoje vietoje; yra tikrai ne vienas teisės aktas, kuriuo galima remtis. Pirmas atskaitos taškas – Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kur nusakyta, kas yra autoriaus teisės ir kaip jos ginamos. Yra kitų teisės aktų, kurie bando šią problemą užkabinti: šiek tiek Statybos įstatymas, Statybos techniniai reglamentai. Civiliniame kodekse paminėti bendrieji teisių gynimo principai ir būdai, kuriuos galima panaudoti, esant įtarimui plagiatu ar pažeidimu, bei įtvirtintas gynimosi mechanizmas. Taip pat yra ir tarptautiniai dokumentai. Direktyvose įvardytas ir užtikrintas Europos sąjungos teisės gynimas; yra ir tarptautinės sutartys, skirtos intelektinės nuosavybės apsaugai. Taigi teisinių dokumentų tikrai daug. Bet yra kita problema: teisė ir gyvenimas dažnai nueina skirtingomis kryptimis, arba žmonės tiesiog nesivadovauja ta teise, kuri yra jiems skirta ir įtvirtinta dokumentuose. Ir būtent tai pastebiu Lietuvoje – ne tik architektūroje, bet ir kitose meno srityse. Tam tikra problema (kažkas negerai pasielgė arba pažeidė kieno nors teises) aptariama bendruomenėje, mažoje terpėje. Apie tai padiskutuojama ir nurimstama, į viešumą tai nepakliūva. Problema nesprendžiama oficialiu būdu. Gerai, jei, tarkime, pažeidus autoriaus teises, pavyksta tai išspręsti architektų bendruomenės viduje. Tad jeigu būtent dėl to apie tai nieko negirdime ir mažai ką žinome – labai džiaugiuosi, kad žmonės susitaria geranoriškai. Bet bijau kitko – kad mes tiesiog sakome: „Nieko nepadarysi, pažeidė mano teises, nenoriu pyktis, kam to reikia“. Atrodo, to, kad reiktų savo teises saugoti ir dėl jų kovoti, žmonės nevertina kaip svarbaus dalyko. Tiesiog susitaiko su esama padėtimi, nebando jos pakeisti. Aš viso to labai pasigendu ir mano praktikoje tokių atvejų (plagiato) buvę nėra. Aišku, egzistuoja ir teisininkų specializacija – dirbantys autorinių teisių srityje galbūt daugiau galėtų papasakoti. Bet bent jau stebint teismų praktiką, priimtus sprendimus, matai, kad jų (ta tema) tiesiog nėra.

Sutikčiau, kad architektai, arba, plačiau, menininkai, nepakankamai gina savo teises. Bet antra vertus – ar tai nėra susiję dar ir su tuo, kad čia gana sudėtinga reguliavimo sritis? Mes domėjomės ir pasauliniais plagiato nagrinėjimo atvejais – ten irgi neradome pernelyg daug pavyzdžių.

Autorių teisių sritis apskritai yra labai plati, ir, norint pamatyti galimybes jas apginti, reikia nagrinėti kiekvieną konkrečią pažeidimų sritį. Nes autorių teisių yra ne viena: tai turtinės, neturtinės; taip pat kiekviena jų turi savo pošakius, išsiskaido į smulkesnes teises. Kiekviena jų yra atskira ir kiekviena gali būti pažeista, arba gali būti pažeistos iškart kelios. Kaip jas ginti – kitas klausimas. Kalbant apie asmenines neturtines autorių teises (architektų), suprantame jas kaip teisę į autoriaus vardą ir (architektūros) kūrinio neliečiamybę. Čia galimybių architektams labiau įsitvirtinti, apsiginti ir teises užsitikrinti yra tikrai nemažai, ir tai padaryti būtų gana paprasta. Tarkime, sudarant sutartį su užsakovu dėl architektūros kūrinio sukūrimo, užtektų sutartyje įrašyti, kad užsakovas, viešai naudodamas kūrinį (pavyzdžiui, plakatus, skrajutes, vizualizacijas), nurodytų autorius. Kiek pati tokių atvejų esu žiūrėjusi, nurodomo architekto nemačiau. Tai elementari sritis, kur, autorystės teises įtraukus į sutartį, galima labai paprastai užsitikrinti, kad būtų nurodyti architektų bendraautorių vardai. Tai būtų autoriaus neturtinių teisių gynimo būdas ir apsauga nuo galimų pažeidimų.

Architektų profesinės organizacijos turi tam tikrą institutą – etikos komisijas, kurios savo organizacijoje pagal savo kompetenciją išsprendžia kai kuriuos ginčytinus klausimus. O ar galima įvertinti tokį atvejį, kada ne pats autorius gina savo kūrinį, bet teigiama, kad pas mus sukurtas kūrinys yra panašus į užsienio autorių analogus? Klausimas: kiek darbai turi būti panašūs, kad vieną jų būtų galima įvardyti kopija, plagiatu, autorinių teisių pažeidimu? Koks galėtų būti teisinis plagiato nustatymo mechanizmas?

Tai vienas sudėtingiausių uždavinių, ir jei tai pereina į teisminį ginčą, juridine prasme nėra detaliai nusakyta, kaip atskirti plagiatą.

O kuo vadovautųsi teismas, kokiais dokumentais galėtų remtis?

Išeitinė padėtis būtų pats kūrinio apibrėžimas: kas yra originalus kūrinys, kokia jo materialinė išraiška, meninė vertė. Originalumo kriterijus esminis. Jei tariamos kopijos atveju būtų nustatyta, kad joje nėra originalumo, būtų pakankamai pagrindo teigti, jog tai plagiatas ir autoriaus teisių pažeidimas. Gali būti ir taip, kad, nemačius kažkokio architektūros kūrinio, galima atsitiktinai sukurti gan panašų. Įsivaizduoju, kad tai įmanoma, ir tikiu, kad taip būna; tai dažnai nutinka muzikos kūriniuose. Bet juk neįrodysi, kad tikrai nematei, negirdėjai to kito kūrinio. Jei taip išėjo netyčia, ginčo atveju teismui reikėtų pasitelkti ekspertus ir ekspertinį vertinimą.

Ar galima reziumuoti, kad teisės aktai neapibrėžia (architektūrinio) plagiato sąvokos? Kad jais vadovaujantis galima įvertinti turtinę ar neturtinę žalą, bet galiausiai klausimas peradresuojamas ekspertams – architektams, kurie ir vertintų tą panašumo ar identiškumo klausimą?

Tikriausiai taip – panašiai yra teismų išsamiau nagrinėjamoje srityje, prekių ženklų apsaugoje. Ten komerciniai interesai turbūt svarbesni, todėl ši sritis labiau išplėtota, joje jau yra nemažai teismų sprendimų. Į teismus kreipiamasi, norint apginti prekės ženklą nuo pažeidimų, na, o teismai šiais sprendimais yra suformavę tam tikrą praktiką, taisykles: į ką reikia atkreipti dėmesį, kokie turi būti vertinimo kriterijai. Nagrinėjamama, ar prekės ženklai yra tik panašūs (vienas į kitą), ar vienas jų yra kopija, siekianti suklaidinti vartotoją, kad šis galvotų perkąs kokio žymaus gamintojo (turinčio „vardą“) produkciją. Ar prekės ženklai tik panašūs, bet neklaidina vartotojo ir vartotojas nesieja vienos prekės su kitu gamintoju. Tad šioje srityje problema panaši, tik joje teismų praktika pakankamai gausi, lengviau ir nagrinėti problemas ir pažeidimus.

Kaip prekės ženklų atveju įvedama skirtis, kaip identifikuojamas panašumas, peržengiantis pavojingą (kopijavimo, plagijavimo) ribą?

Nagrinėjamos skirtingos sritys. Visų pirma žiūrima, kiek yra panašumo tarp prekių ženklų vaizdo, spalvinės gamos, grafinės dalies, žodžių, aprašymo. Atsižvelgiama ir į statistinius duomenis. Pavyzdžiui, gatvėje vykdoma vartotojų apklausa (pateikiant klausimą su panašiais prekės ženklais): ar atrodo, kad tai tas pats gamintojas? Jei didžioji dalis apklaustųjų panašumą patvirtina, tai irgi turi įtakos teismui vertinant, ar klaidinama, ar ne.

Įdomus precedentas, bet galima teigti, kad vartotojai visi yra žmonės, o architektūroje ar mene reikėtų pasitelkti ekspertus, kritikus.

Taip, tai galėtų būti pavyzdžiu architektūrai tik tuo aspektu, kad reikia daugiau ginčų ir teismų praktikos. Kriterijai, kuriais galima remtis skiriant, kur yra kopija, plagiatas, nesavarankiškas kūrinys, susiklosto per gyvenimišką patirtį. Kitos išeities nėra. Susodinus kelis teisės specialistus ir paprašius jų tai aprašyti, būtų bereikšmė praktika, galbūt net pakenktų. Mes esame normatyvistinio (teisinio) paveldo valstybė, mums svarbu taisykles įtvirtinti pirmiausia teisės aktu. Teismas negali sau leisti išeiti už teisės aktų ribų ir pats apibrėžti savo praktiką kaip teisę – kitaip nei Amerikoje ar Anglijoje, kur veikia precedentinė teisė ir teismai patys kuria teisinę praktiką. Manau, kad teismams jau suteikta pakankamai įrankių, yra bendri teisingumo, sąžiningumo, protingumo principai, pripažįstama teismų praktikos reikšmė. Jei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienąkart suformulavo poziciją tam tikru klausimu, kiti teismai turėtų tuo vadovautis. Todėl mums reikalingi ginčai, nors jie daug kainuoja ir yra skausmingi; aš pati nesu teisminių ginčų šalininkė. Taip pat manau, kad labai svarbu suteikti žodį ir vertę savivaldai – to dabar Lietuvoje pasigendame. Architektų savivalda Lietuvoje taip pat yra gan silpna ir kai kurių funkcijų atlikti nepajėgia – įskaitant ir autorių teisių gynimo sritį. Tai bando daryti Architektų rūmai, bet, kadangi narystė neprivaloma, neišeina. Nes kaip įmanoma priversti ne savo rūmų narį vykdyti nurodymus, laikytis etikos standartų, atsižvelgti į autorių teises?

Kopijavimas būna ir meninis, intencionalus – pavyzdžiui, muzikoje paplitę „remiksai“, „mešapai“ (mash-up) ir kt. Ar įmanoma teisiškai įvertinti tokius atvejus, kada naujas kūrinys sukuriamas perkomponuojant esamus?

Teisiniu aspektu tai įtvirtinta, autoriaus interesai ginami ir perkuriamų kūrinių atveju. Pačiame autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme yra konkrečių nuostatų, pagal kurias galima kurti išvestinius kūrinius, juos adaptuoti, aranžuoti. Visa tai daroma laikantis pagrindinių pirminio autoriaus teisių. Norint tai daryti, privaloma gauti jo arba jos sutikimą. Kitas dalykas: viešai skelbiant ir platinant privaloma nurodyti, kad sukurta panaudojus kito autoriaus pirminį kūrinį. Kai kopijuojama ir perdirbama be sutikimo, autorius gali gintis teisinėmis priemonėmis, siekti įrodyti, kad panaudotas tikrai jo kūrinys. Tam vėlgi reikės ekspertinio vertinimo. Pirminis autorius turėtų surinkti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad tai tikrai jo kūrinys, iškraipytas ir perdarytas į kitą. Net mokslinėje literatūroje sakoma: nesvarbu, kokia yra naujo kūrinio vertė, savo menine verte jis gali net pranokti pirminį, – tai neturi reikšmės, nes vis tiek pirminio autoriaus negalima paneigti. Perkurtas kūrinys gali labiau patikti visuomenei, galbūt net gauti apdovanojimų, tačiau bet kuriuo atveju privalu gerbti pirminę autorystę.

Kalbėjosi ir parengė Martynas Mankus

lipdukas LTKT