Daug euforijos buvo priėmus 10 metų rengtą Architektūros įstatymą[1] (įsigaliojo 2017-11-01). Taigi, kokie pokyčiai įvyko, kas pagerėjo, pablogėjo, o gal niekas nepasikeitė? Diskusijų šia tema viešojoje erdvėje nėra daug, vis dėlto tai labai svarbi tema. Svarbu tai, kad šis įstatymas sudėjo į vieną tekstą architektų atestavimo ir kitas su profesine veikla susijusias nuostatas, buvusias kituose teisės aktuose, ir tai lyg ir gerai. Tačiau vienas iš svarbiausių Architektūros įstatymo priėmimo paskirties ir tikslų buvo – 1 str. Įstatymo paskirtis ir tikslai, 1. Šio įstatymo tikslas – reglamentuoti architektūros srities visuomeninius santykius, siekiant išsaugoti sukurtą ir kurti tinkamos kokybės, su krašto savitumu ir kultūra darnią, viešuosius interesus atspindinčią, išliekamąją vertę turinčią aplinką. Taigi, verta padiskutuoti, kaip įstatyme reglamentuoti architektūros srities visuomeniniai santykiai. Mano galva, įstatymas šiam reguliavimui nenumato beveik jokio mechanizmo. Būtų galima šnekėti apie įstatyme suformuluotus architektūros kokybės kriterijus, tačiau, šiuo atveju svarbios jų charakteristikos, kurių nėra, arba kurios suprantamos skirtingai. Na, pavyzdžiui, jei objektas atitinka maksimalius Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytus UI (užstatymo intensyvumas), UT (užstatymo tankis), ir aukščio parametrus – tai urbanistiškai integralu ir darnu? Vargu, ar to pakanka.
Architektūros įstatyme numatyta 10 architektūros kokybės kriterijų, tačiau visuomenei svarbiausi turbūt yra pirmieji du – 11 str. Architektūros kokybės kriterijai, Architektūros kokybės kriterijai yra šie:
1) urbanistinis integralumas;
2) atitiktis darnaus vystymosi principui;
Nikos’as A. Salingaros’as suformulavo aštuonias taisykles – bendrus urbanistinių formų sąveikos principus (Salingaros 2005: 86,87)[2].
1. Sąveika (angl. couplings). Stabiliai sujungti gali būti tik to paties mastelio elementai, struktūroje negali būti nesujungtų elementų. Jungtys gali būti vizualinės, struktūrinės, funkcinės ir geometrinės.
2. Įvairovė (angl. diversity). Jungčiai būtina elementų įvairovė. Jungtys tarp vienodų elementų yra silpnos.
3. Ribos (angl. boundaries). Skirtingos struktūros jungiasi ribiniais elementais. Jungtys formuojasi tarp struktūrų, o ne tarp vidinių elementų.
4. Jėgos (angl. forces). Struktūrų saveika smulkiame mastelyje yra natūraliai stipresnė nei stambiame, priešingu atveju galimi suirimai.
5. Organizacija (angl. organization). Smulkaus mastelio struktūros kuriamos iš aiškiai apibrėžtų stambaus mastelio struktūrų.
6. Hierarchija (angl. hierarchy). Struktūros kuriamos palaipsniui, nuo mažo elemento iki didelio. Šis hierarchinis procesas sukuria tvarką.
7. Abipusė priklausomybė (angl. interdependence). Skirtingų mastelių struktūros tiesiogiai viena nuo kitos nepriklauso. Smulkaus mastelio struktūroms reikalingi visi masteliai, bet ne atvirkščiai.
8. Skaidymas (angl. decomposition). Darni struktūra negali būti lengvai suskaidoma į smulkesnius savarankiškus elementus.
Šios N. Salingarosʼo taisyklės pateikiamos kaip kokybiškos miesto aplinkos kūrimo principai. Skirtingos urbanistinės struktūros gatvės, pastatai, aikštės, žaliosios zonos ir kt. sujungiamos, kad būtų sukurtas sėkmingas miestas, tačiau rezultatas priklauso nuo erdvinių ryšių (geometrinio) suderinamumo. Ar šių principų paisoma Vilniuje? Ar įspraustas į esamą gyv. namų kiemą objektas (Vilniuje praktikuojama tankinimo politika) yra urbanistiškai integralus ir atitinka darnaus vystymosi principus? Ar objekto integralumo ir darnumo klausimus sprendžia užsakovas? Tokio sprendimo pavyzdžių gana daug, jiems bandoma suteikti ir legitimumą, organizuojant uždarus, kviestinius architektūrinius konkursus. Pvz., UAB ,,Hanner” konkursas toliau užstatant buvusio ,,Žalgirio“ stadiono teritoriją[3]. Galiojančiame šios teritorijos detaliajame plane numatytas užstatymo intensyvumas UI-2,2, patvirtintame Vilniaus BP šios zonos UI jau 3, taigi organizavus konkursą UI tikimasi dar kilstelėti (tai jau numatyta konkurso projektuose, UI žymiai didesnis). Kodėl? O gi todėl, kad konkurso projektuose jau yra siūlomi 50 m. aukščio variantai (Vilniaus BP šiai teritorijai – 35 m). Vis dėlto, ar iš viso galima organizuoti tokius konkursus ir ar konkurso sąlygoms pritarė savivaldybė, LAR?
Anot Raimundo Arno Dineikos[4], architektūrinio mastelio samprata taikoma architektūrinei aplinkai su daugeliu objektų (aplinkos elementų) ir formuoja ištisą urbanizuotą zoną kaip skirtingų (skirtingo mastelio) elementų kompoziciją, išdėstytą erdvėje. Akivaizdu, kad šiuo atveju būtinas urbanistinius klausimus sprendžiantis teritorijų planavimo domumentas, tačiau Vilniaus Šnipiškių seniūnijos dalis (Vilniaus BP – Centras), kurios plotas apie 250 ha, užstatomas ,,taškiniu” būdu, be jokio detalaus plano, ko Vilniaus planavimo istorijoje, ko gero, dar nebuvo. O juk tai pats miesto centras, ypač svarbi teritorija, kuri dar sovietiniai metais buvo planuojama kelis kartus, geriausiam pasiūlymui išaiškinti buvo skelbiami konkursai (pvz. Žalgirio (dabar Šnipiškių) gyv. rajono Vilniuje 1974 m. respublikinis konkursas, I premija Z. J. Daunora). Šnipiškių rajono raidos programa buvo rengta ir 2005 m., tačiau tai nėra galiojantis teritorijų planavimo dokumentas. Neplanavimo praktikos ydingumas akivaizdus, pvz. UAB ,,Hanner” gyvenamojo namo rekonstravimo Veprių.g. 4, 6, 8 projektiniai pasiūlymai[5] (1 pav.).
1 pav. PP rengėjai UAB ,,Užupio architektai” , UAB ,,Vesta”,
2 pav. Gyv. namas Veprių g. 8. G. Tiškaus nuotr.
gyv. namo Veprių g. 4,6,8 rekonstrukcijos vizualizacija
Šiuo atveju apie rekonstravimą kalbėti neverta, nes planuojama statyti naują didelį 5 a. gyvenamąjį namą, griaunat esamus medinius namukus. Tačiau gyv. namas Veprių g. 8 (2 pav.) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-04-26 sprendimu Nr.1-1117 yra pripažintas saugomu medinės architektūros paveldo objektu[6]. Taigi šio namo griauti negalima, tačiau parengti projektiniai pasiūlymai savivaldybės vyr. architekto nešami į LAS Vilniaus urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybą[7] ir svarstomi, galimai tikintis, kad gavus pritarimą, bus galima jo pagrindu peržiūrėti ir medinuko įstatus, beje ir pridėti dar vieną, 6-ąjį aukštą. Ar tai daroma vardan Architektūros įstatyme numatyto darnaus vystymosi principo, ar dėl brangių užsakovui kvadratinių metrų? Ar Vilniuje jau nebėra jokios teritorijų vertybinės skalės? Šiuo atveju vertėtų kalbėti ir apie Architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso nuostatų laikymasį.
Taigi, ko verta gyv. namo rekonstravimo Verpių g. 4, 6, 8 atveju (o ir daugeliu kitų atvejų, Žirmūnuose, Žvėryne, Antakalnyje, Šeškinėje) Vilniaus miesto savivaldybės deklaracija apie rengiant PP ir TP taikomas dešimt Vilniaus urbanistikos ir architektūros taisyklių – principų, kurie, kaip tegiama savivaldybės pranešime (Vilnius.lt, 2020-11-19), miesto administracijos suformuluoti pastaraisiais metais, stebint modernios visuomenės poreikius, vertinant lūkesčius miesto plėtrai, diskutuojant su specialistais? Ar griaunant medinį paveldą yra kaišiojant perteklinius gyv. namus yra tenkinami daugumos vilniečių lūkęsčiai? Dar prieš pradedant rengti Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą, 2016 m., klausiau miesto vyr. architekto, koks bendrojo plano sprendinių tikslas, koks moto, ko vilniečiai gali tikėtis iš naujo bendrojo plano? Pradėjus BP viešinimo procedūras, moto (devizas)buvo suformuluotas aiškinamajame rašte: ,,Strateginis Vilniaus savivaldybės bendrojo plano tikslas (,,moto”) Vilnius – augantis rytinio Baltijos jūros regiono lyderis, laimingas miestas, kuriame noriu gyventi”. Tiek jau to su lyderyste, labiau domina laimės ir noro gyventi klausimai, todėl nagrinėdamas parengto BP sprendinius visų pirma ir stengiuosi rasti tai, kas padarys gyvenimą Vilniuje laimingesniu. Beje, sąvoka laimė – labai plati, tai – teigiama emocija, emocijų spektras, jausmas ar būsena, pasireiškianti įvairiais jausmais – pasitenkinimu, ramybe, dvasine pusiausvyra, džiugesiu, dideliu, jausmingu džiaugsmu. Tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius, tai idealybės ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo. Laimė susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais. Taigi Vilniaus BP moto tinkamas, tačiau kaip tai atspindi BP srendiniuose ir tolimesniuose savivaldybės veiksmuose? Ar šiame straipsnyje jau minėti pavyzdžiai ir yra ta ,,laimės dozė“?
Deklaruojami darnaus vystymosi principai apima daugelį gyvenimo kokybės parametrų, tai nėra tik metrų ir kvadratų ,,darna“, tai ir būtina socialinė infrastruktura. Ar galima ją užtikrinti statant ,,taškiniu“ principu? Pailiustruosiu tai jau aptartu Šnipiškių dalies (CENTRAS) Vilniaus savivaldybės teritorijos bendrajame plane (patvirtintas 2021 m.) pavyzdžiu.
3 pav. Vilniaus savivaldybės teritorijos bendrojo plano socialinės infrastruktūros brėžinio ištrauka (2021 m.)
Šnipiškių dalyje (Vilniaus BP – Centras) nuo Konstitucijos pr. iki Žalgirio g. gyvens apie 15 000 gyv. (jau dabar šioje teritorijoje pastatyta ir statoma apie 2000 butų, tačiau numatoma dviguba ar net dar daugiau[8]). Vilniaus BP aiškinamojo rašto paaiškinamojoje medžiagoje parašyta, kad: ,,Siekiama užtikrinti 500 metrų pasiekiamumo nuo būsto iki vaikų darželio tikslą (išskyrus neprioritetines naujos plėtros miesto teritorijas). Vaikų darželių vietų poreikis pagal gyventojų skaičių 1000 gyv. / 65-70 vietų. Vaikų darželių vietų poreikis skaičiuojamas, įvertinant, kad gyvenamojoje teritorijoje 1000 gyv. turi būti 65-70 vietų vaikų darželiuose. Vaikų darželio optimalus dydis (pagal jame esamas vietas) 200-270 vietų. Numatomo įsteigti naujo vaikų darželio optimalus dydis turėtų siekti 200-270 vietų. Tokio dydžio darželis pilnai užsipildytų gyvenamojoje teritorijoje esant vidutiniškai 3600 gyventojų”.
Taigi, jei teritorijoje gyvens 15 000 gyventojų, tai turėtų būti sukurta 525 naujos vietos darželiuose (aišku, galima tam tikra koreliacija), 2295 vietos mokyklose ir t.t. Tačiau šie objektai nagrinėjamoje teritorijoje Vilniaus BP nėra numatyti (žiūrėti Socialinės infrastruktūros brėžinio ištrauką). Kokiais kriterijais vadovaujasi savivaldybė, masiškai užstatinėdama šią teritoriją didžiuliais daugiabučiais namais? O, gal manoma, kad esamų darželių ir mokyklų pakanka, nes brėžinio duomenys 2017 m. (pagal juos teritorijoje gyvena apie 500 gyventojų), nors planavimo laikotarpis iki 2030 m?
Analogiška situacija vykdant konversiją Manufaktūrų g. ir aplinkos kvartale, kur jau pastatyta ar statoma apie 1500 butų, taigi gyvens apie 4000 gyventoju (Vilniaus BP parodyta 2017 m. būklė, t.y. gamyklos, su beveik 0 gyventojų (sutarinis žymėjimą 3 pav.)). Kaip tada bus spendžiama darželių ir mokyklų problema šioje teritorijoje? Greta analogiškas Paupio kvartalas. O juk socialinė infrastruktura yra ne tik darželiai ir mokyklos, tai ir sveikatos apsauga, sporto infrastruktūra ir kt.
Taigi diskutuoti yra apie ką. Kodėl dabar tinkamas laikas diskusijai? Manau, todėl, kad Architektūros įstaymas galioja jau daugiau nei 4 metus ir dabar Seime svarstomas įstatymo pakeitimas, susijes su RAT (regioninės architektų tarybos) darbo apmokėjimu iš valstybės biudžeto. Verta pasvarstyti, ar tikrai įstatyme numatytas RAT formavimo principas yra racionalus ir kiek svarstant konkrečius objektus yra svarbi visuomenės nuomonė? Ir ar RAT pajėgi atsiriboti nuo draugų, kolegų ir užsakovų (buvusių ir būsimų) įtakos priimant sprendimą? Ar šiuo atveju nėra reikalingas ir tam tikras balansas, atsvara, kurią gali sudaryti kitų specialistų, ar visuomenės atsovų dalyvavimas RAT?
Šiuo atveju svarbu, kokia yra RAT misija, kokių klausimų nagrinėjimu RAT turi apsiriboti? Primenu Architektūros įstatymo priėmimo paskirtį ir tikslą – 1. Šio įstatymo tikslas – reglamentuoti architektūros srities visuomeninius santykius, siekiant išsaugoti sukurtą ir kurti tinkamos kokybės, su krašto savitumu ir kultūra darnią, viešuosius interesus atspindinčią, išliekamąją vertę turinčią aplinką. Taigi architektūros srities visuomeninių santykių reguliavimas turi būti suprantamas žymiai plačiau nei estetiniai objekto klausimai. Architektūros įstatymo 18 str. – 1. Architektūros, teritorijų planavimo, nekilnojamojo architektūrinio ir urbanistinio paveldo sričių ir kitiems su architektūra susijusiems klausimams nagrinėti, rekomendacijoms teikti ir pasiūlymams valstybės ir savivaldybių institucijoms, priimančioms su architektūra susijusius sprendimus, teikti, taip pat architektūros kokybei vertinti steigiamosregioninės architektūros tarybos.
5. Regioninės architektūros tarybos atlieka šias funkcijas:
1) teikia valstybės ir savivaldybių institucijoms rekomendacijas dėl teritorijų planavimo dokumentų, architektūrinių, nekilnojamojo architektūrinio ir urbanistinio paveldo bei šiame įstatyme nurodytų objektų projektinių pasiūlymų, architektūrinių ir urbanistinių idėjų sprendinių, statinių projektų, statinių architektūros atitikties architektūros kokybės reikalavimams ir kitais architektūros kokybės klausimais;
2) suinteresuotų asmenų prašymu ar savo iniciatyva teikia išvadas ir pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų, projektinių pasiūlymų, architektūrinių ir urbanistinių idėjų sprendinių, statinių projektų sprendinių atitikties architektūros kokybės reikalavimams ir kitais architektūros kokybės klausimais;
Taigi RAT teikia rekomendacijas, išvadas ir pasiūlymus tik tada, kada į juos kreipiamasi savo noru. Nėra kriterijų, kada ir dėl kokių objektų į RAT kreiptis yra privaloma. Ar šie kriterijai turi būti patvirtinti poįstatyminiu teisės aktu (Aplinkos ministro įsakymu) ir taikomi visoms savivaldybėms, ar kriterijus turi pasitvirtinti savivaldybės – diskutuotina. Na, ir kiek RAT narių kompetencija apimą šiuolaikinę darnios plėtros sampratą (tai ne tik architektūra)?
Architektūros kokybe turi būti suinteresuotas tiek NT vystytojas, tiek ir architektas, tai pripažintas visuomenės interesas, todėl iš biūdžeto galėtų būti apmokami tik nevyriausybinių ar visuomeninių (pvz. bendruomenių) kreipimaisi į RAT. Kitais atvejais RAT darbą turėtų apmokėti užsakovai.
Na, bet grįžkime prie Vilniaus miesto savivaldybės 10-ies architektūros taisyklių, kurios VTPSĮ nuomone yra neprivalomos, nes nėra patvirtintos jokiu teisės aktu[9]. Esminis pastebėjimas, kad taisyklėse niekaip neatspindėtas žmogiškasis faktorius. Visi principai orientuoti tik į negyvą struktūrą, kaip atrodys, ar derės ir panašiai. Bet esminis klausimas, kaip jausis žmogus, kai į suformuoto kvartalo vidų bus įspraustas ,,urbanistiškai integralus” daugiabutis, pavadintas svečių namu. Kokią įtaką turės šis objektas, ar jam atsiradus pagerės gyvenimo kokybė ar kils naujų problemų spektras? Ar ši nauja statyba yra geriausias galimas sprendimas? Taisyklės to nemini ir kažkodėl tai nėra geros architektūros kriterijus, o juk tai, mano galva, ir yra ESMĖ.
Pabaigai dar apie Faktinio turinio viršenybės taisyklę. Vertinant projektus taikomas faktinio turinio viršenybės prieš biurokratinę formą principas. Pvz., taikant šią taisyklę, deklaruojami svečių namai projektuojami kaip gyvenamieji namai ir pan. Toks taikymas akivaizdžiai prieštarauja Statybos įstatymo 5 str. Esminiai statinio architektūros reikalavimai nuostatoms:
1. Statinio architektūra turi būti tokia, kad:
1) ji neprieštarautų esminiams statinių reikalavimams, nustatytiems Reglamente (ES) Nr. 305/2011;
2) statinys derėtų prie kraštovaizdžio;
3) ji atitiktų statinio paskirtį;
4) architektūriniai, inžineriniai ir technologiniai inžineriniai sprendiniai derėtų tarpusavyje;
5) architektūriniai sprendiniai sudarytų darnią, bendrą visumą;
6) statiniai atitiktų universalaus dizaino reikalavimus, nustatomus normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose, normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose.
2. Už esminių architektūros reikalavimų įgyvendinimą statinio projekte atsako statinio architektas.
Taigi, taikant faktinio turinio viršenybės principą ignoruojama nuostata, kad statinio architektūra turi atitikti statinio paskirtį, be to, skirtingos paskirties statiniams taikomi statybos techniniai reglamentai skiriasi. Šiuo atveju klaidinama ir visuomenė, projektuojama viena, o statoma kita.
[1] TAR, 2017-06-19, Nr. 10247.
[2] Salingaros, N. A. 2005. Principles of Urban Structure. Delfi University of Technology Netherland: Techne Press, p. 252.
[3]https://sa.lt/kas-iskils-buvusio-zalgirio-stadiono-aiksteles-vietoje-pristatomi-4 projektai/?utm_source=mailpoet&utm_medium=email&utm_campaign=testinis-architekturos_6&fbclid=IwAR1Mipiekiy6_ixSJuHD4LM3tRA7js3CKjTXbX6KEzATh1V7YuSpATTRtlw
[4] Dineika, R. A. 1996. Integruotas architektūrinės aplinkos mastelis ir jo išraiškos transformavimas. Urbanistika ir architektūra. Nr. 1(21), 25-29.
[5] Informacija apie projektinius pasiūlymus skelbta 2021-06-30 (Vilnius.lt, https://vilnius.lt/lt/numatomo-statiniu-projektavimo-viesumas/visuomenes-informavimas-apie-daugiabucio-gyvenamo-namo-vepriu-g-4-6-8-vilniuje-projektavima/).
[6] Medinės architektūros paveldo apsaugos strategijos įgyvendinimo programą.
[7] https://www.facebook.com/architektusajunga/videos/999628554159237 (vaizdo įrašas).
[8] Informacija iš Vilniaus projektų žemėlapio.
[9] VTPSĮ 2021-12-08 atsakymas į Vilniaus miesto visuomeninės miesto planavimo komisijos paklausimą.
Šis straipsnis – Projekto “Architektūros kultūros ir kritikos platforma Nulinis laipsnis – Zinas” dalis.
Projektą pristato:
Projektą remia:
