“… anarchizmas iš esmės yra praktikos etika…”

(David Graeber, Anarchistinės antropologijos fragmentai).

Spreefeld, Berlynas, 2014 (nuotraukos autoriai – “Partner und Partner Architekten”).

Pasižadėjęs parašyti šia tema, supratau, kad eilinį kartą pasielgiau lengvabūdiškai. Kiek vėluojanti intuicija ėmė kuždėti, kad anarchija ir architektūra yra kaip ugnis ir ledas, visiškai tarpusavyje nederančios substancijos. Juk anarchija populiariojoje sąmonėje visų pirma asocijuojasi su betvarke, dezorganizacija, chaosu, kita vertus, apie architektūrą dažnai pradedama kalbėti nuo antikinio orderio, o šis iš karto asocijuojasi su žodžiu, reiškiančiu tvarką. Todėl bandymas gretinti šias dvi temas nuo pat pradžių kelia sumaištį galvoje.

Žvalgantis po internetines platybes, beveik iš karto darosi aišku, kad anarchijos teorija ir praktika Vakaruose “ima jautį už ragų” ir šiandien nukreipia savo kritiką kapitalizmo link, kvestionuoja egzistuojančius darbo santykius, konsumerizmą, visų gyvenimo formų suprekinimą bei privačią nuosavybę. Tuo tarpu akademinė lietuviškos architektūrologijos mintis yra gana jaukiai įsitaisiusi Vitruvijaus apibrėžtos trejybės – “tvirtumas, patogumas, grožis” paunksmėje, dažniausiai apsiriboja planavimo, tektonikos, tipologijos ar estetikos studijomis ir tyrimais, nėra linkusi kalbėti radikaliomis socialinėmis, juolab politinės kovos temomis. Bent kiek kritiškesnė mintis architektūroje dažniausiai yra nukreipta į neigiamų pasekmių taisymą ar padėties gerinimą, tačiau jokiu būdu ne į radikalų padėties keitimą, kaip kad siūlo anarchistai. Kartais tenka susidurti ir su atsitiktinai ar sąmoningai klaidinančiais atvejais, kai kalbant apie tokius objektus kaip architektūrinė utopija, mano galva, neabejotinus socialinės politinės kritikos įrankius, studija aptakiai įvardijama kaip kultūros tyrimai (Samalavičius, 2008).

Gana artima šiai temai publikacija, bet ne apie architektūros, o meno lauką, reikėtų laikyti leidinį “Alytaus avangardizmas, nuo gatvės meno iki visuotinio psichodarbininkų (meno) streiko” (Redas Diržys, Kęstutis Šapoka, 2014). Tiesa, veikalo autoriai, pabrėždami savo anarchistinę poziciją ir kritiką, nukreiptą prieš meno institucijas ir meno nomenklatūrą, atsiriboja nuo mokslo sistemos, nelaiko šio leidinio akademine publikacija. Verstinės, politinės pakraipos knygų anarchijos tema Lietuvoje yra daugiau. Tai ir garsaus JAV antropologo ir politinio aktyvisto David Graeber knyga Anarchistinės antropologijos fragmentai (Graeber, 2020) bei kelių mažiau žinomų autorių knygos, išleistos lietuviškose nekomercinėse leidyklose “Kitos knygos” bei “Hubris”.

Tenka konstatuoti, kad iš filosofijos ir politikos mokslų ar dailėtyros atklystančios valdžios, galios ir kontrolės, meno ir politikos temos yra reti paukščiai architektūrologijos padangėje. Todėl rašant šia tema tikėtis akademinės pagalbos pernelyg neverta. Na, o anarchijos ir architektūros tarpusavio sąsajas lietuviškame kontekste tenka aiškintis naujai.

Tad pradėkime nuo pradžių. Pažodžiui “anarchija” graikų kalboje reiškia “vado nebuvimą”. Politinių idėjų lygmenyje anarchija turi begalę interpretacijų, dedančių akcentus skirtingose vietose. Man pačiam aiškiausia iš jų tapo versija, kad tai yra visuomeninė santvarka, sukurta remiantis savivaldos principais, be valdančiųjų ir be hierarchijos. Savivalda be valdančiųjų reiškia, kad nėra vienos aukščiausios valdžios figūros – suvereno (karaliaus, prezidento, diktatoriaus, rektoriaus ar pan.), o hierarchijos nebuvimas reiškia, kad nėra valdžios aparato, įstaigų tinklo ar sudėtingos organizacinės struktūros. Vienintele savivaldos forma ir valdymo būdu pripažįstamas visuotinis susirinkimas. Dar daugiau, šiandien visuotinai priimtas demokratinis balsavimas anarchistų yra kritikuojamas kaip gana grubus prievartinis mechanizmas, primetantis daugumos nuomonę mažumai. Todėl vieninteliu teisingu sprendimų priėmimo būdu laikomas konsensusas arba bendras sutarimas.

Dažnai pažymima, kad tokia visuotinio susirinkimo forma būdinga istoriškai ankstyvoms politinėms santvarkoms ar paprastesnėms organizacijoms, “plokščioms” organizacinėms struktūroms. Anarchijos principu organizuojamų santvarkų pavyzdžiais antropologijoje laikomos tautelės ir gentys, šiandien gyvenančios sunkiai pasiekiamuose pasaulio kampeliuose. Istoriniais ar šiuolaikiniais Vakarų visuomenės pavyzdžiais laikytini Karibų piratai, Izraelio kibucai ar Kristianijos skvoteriai.

Anarchizmo kritikai, atsilygindami aršiems šios politinės idėjos šalininkams, paprastai reikalauja tučtuojau pateikti realiai egzistuojantį, gerai veikiantį anarchistinės organizacijos pavyzdį ir dažnai, nesulaukę atsakymo, kaltina anarchistus siūlymu atsisakyti modernios visuomenės pasiekimų bei grįžti į gentinės santvarkos laikus. Gindamiesi anarchistai  konstatuoja, kad tokia nuostata pasenusi – vakarietiškas “modernizmo projektas” nuvertina primityvias organizavimo formas, stumia į minties ir realybės pakraščius visas “neprogresyvias”, atsilikusias nuo pažangos, arba netgi tiesiog kitokias formas bei pavidalus. Šiuose pakraščiuose anarchistai atsiduria kartu su lyčių lygybės, nacionalinių mažumų, neįgaliųjų ar gyvūnų teisių gynėjais, formuodami naujas ideologines sąjungas ir taip sudarydami gana margą anarchizmo panoramą.

Diskutuodami apie anarchizmo ištakas filosofai pažymi graikų mąstymo binariškumą, nuolatinį poreikį viską skaidyti į opozicijas, vidų ir išorę. Taip antikinėje filosofijoje susiformuoja priešprieša tarp anarchijos (chaoso) ir gerai tvarkomos demokratinės politinės sistemos, tarp Antikos miesto – valstybės ir šiaurėje tvyrančio gentinės visuomenės chaoso ar Rytų tironijos. Šį binarinį principą yra paveldėjusi ir iki šiol tebesitęsianti modernistinio mąstymo tradicija. Tačiau šiuo metu palaipsniui įsigalinti postmodernizmo visuomenė pripažįsta įvairovę, kompleksiškumą, joje savo vietą atranda ir anarchizmas. O postmodernybei pereinant prie sudėtingesnių, nebinarinių žinių ir mąstymo formų, anarchijos idėja iš išorės yra įtraukiama į naujai permąstomo pasaulio struktūrą. Todėl anarchija gali tapti integralia visumos dalimi, jos vieta bei vaidmuo visuomenėje ir politikoje (o gal ir architektūroje – R.K.) gali būti iš naujo atrastas (Davido Graeberio knygos Anarchistinės antropologijos fragmentai pristatymas. https://www.facebook.com/watch/?v=1719228941577850).

Ieškant anarchizmo ir architektūros sąsajų, neverta susigundyti romantišku anarchijos kaip maišto ir kūrybinio polėkio įvaizdžiu, taip nuslystant paviršiumi ir anarchijai priskiriant visus be išimties “alternatyvius kūrybinius pasiūlymus” ar be statybos inspekcijos žinios dygstančius objektus, o nepakankamai gerai veikiančio verslo laužymą vadinant “kūrybiniu metodu”. Į anarchiją vertą pažiūrėti kaip į politinę idėją ar sisteminį principą. Todėl, mano galva, reikėtų aptarti keletą užsienio autorių akcentuojamų – privačios nuosavybės, masinio būsto, socialinio pažado, horizontalios organizacinės struktūros, mastelio, laikinumo, konsensuso – temų. Taip pat žvilgtelėti į anarchiją per socialinių mokslų prizmę.

Visų lygybę laikydamas vienu iš svarbiausių aptariamos politinės idėjos principų, anarchizmas atmeta visas kitas, šį principą suardyti ar iškreipti galinčias idėjas, tame tarpe ir nuosavybės. Gamybos įrankių ar turto nuosavybė pažeidžia visuomenės narių lygiateisiškumą, sudaro nevienodas sąlygas gauti naudą iš atlikto darbo ar gyvenimo sąlygų. Tad kaip tik čia atsiranda mums rūpimas sąlyčio taškas su viena iš architektūros sričių – masine gyvenamąja statyba. Anarchijos tema polemizuojantys autoriai pažymi, kad, skirtingai nuo visuomeninės paskirties pastatų tipų, gyvenamoji statyba yra vienintelė sritis, kurioje architektai turi tiesioginį kontaktą su visuomene ir plokščia (horizontalia) organizavimo forma. Daugeliu visuomeninės paskirties objektų statybos atvejų kontaktuojama su užsakovais, hierarchinių galios ar pelno struktūrų atstovais, taip pat politikais (Pvz., kultūros ministras – Nacionalinės koncertų salės “Tautos namų” konkurse), biurokratais ar vystytojais.

Bet grįžkime prie masinės gyvenamosios statybos. Pokario metais inicijuotos, Vakarų Europoje ir Sovietų sąjungoje vykdytos socialinės būsto aprūpinimo programos turėjo užtikrinti vienodas teises į gyvenamąjį būstą ir iš esmės atitiko anarchistų puoselėjamą lygybės principą. Tačiau su laiku programos palaipsniui keitė savo tikslus, įgijo net ir visai naujus pavidalus. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės valstybės nuosavybėje buvusį gyvenamąjį būstą imta palaipsniui privatizuoti. 1977 metai priimtas Būsto įstatymas ir 1980 metais priimtas Teisės įsigyti įstatymas pavertė masinį būstą privatizavimo objektu, sudarė sąlygas koncentruoti, kaupti šią “turto klasę”, pavertė masinės statybos būstą nuomos verslo ir nekilnojamo turto spekuliacijų objektu. Panašiai būsto reikalai klostėsi ir Lietuvoje. Lietuviškoje architektūrologijoje nuodugniai tyrinėtas sovietinis industrinės gyvenamosios statybos fenomenas, politiniu požiūriu svarbiausias komunistų partijos pažadas suteikti kiekvienai sovietinei šeimai po butą, transformavosi (Drėmaitė, 2017). Atgavus nepriklausomybę visiems buvo suteikta teisė privatizuoti gyvenamąjį būstą, panaudojant investicinius čekius.  Nepaisant, rodos, teisingo ir sąžiningo turto padalijimo principo, privatizavimo rezultatai tikrovėje atskleidė itin margą lyg ir lygiateisės visuomenės sanklodą, tačiau nelygias visuomenės narių startines pozicijas bei gebėjimus.

Šiuo metu valstybė yra iki minimumo susiaurinusi savo įsipareigojimą pasirūpinti piliečių apgyvendinimu, pavertusi jį socialine rūpyba. Masinės statybos vystymas perduotas į privataus verslo rankas, vietoj sovietinių “namų statybos kombinatų” šiandien turime “nekilnojamo turto vystytojų asociacijas”. Situacija toliau diferencijuojasi, randasi naujos bendrinės sąvokos, tokios kaip “perkūnkiemis” ir pan., atspindinčios viešųjų erdvių ir funkcijų trūkumą ydingų principų pagrindu statomoje gyvenamojoje aplinkoje. Tuo pat metu lietuviškoje žiniasklaidoje jau šmėkščioja žinutės apie rekordinius 2020-sius metus gyvenamosios statybos srityje, kainas – iki septynių tūkstančių eurų už kvadratinį metrą ir didelį naujos statybos butą su priklausiniais Savičiaus g. Vilniuje, parduotą už daugiau nei du su puse milijonus eurų (https://citify.eu/misionieriu-sodai/). Taip masinė gyvenamoji statyba, turėjusi aprūpinti maksimaliai daug žmonių padoriu gyvenamuoju būstu, kaip ir daugelis kitų gyvenimo sričių, palaipsniui buvo “suprekinta” ir šiandien yra prieinama tik tam tikrai visuomenės daliai.

Todėl dabar atsiranda alternatyvios apsirūpinimo gyvenamuoju būstu formos, o platesniu mastu – ir viešųjų erdvių organizavimas. Nuo pačių primityviausiu ir spontaniškų, tokių kaip apleistų ar netinkamai prižiūrimų būstų skvotinimas, iki pakankamai sudėtingų ir gerai organizuotų – archaktyvizmo, dalyvaujamojo dizaino ir savadarbio miesto ar partizaninio, taktinio urbanizmo praktikų (Urbonavičiūtė, Krikščiukaitytė 2014, Mankus 2015, Grunskis 2016, Vasiliauskaitė 2017).

Nepaisant tokios veiklos pavyzdžių, juose naudojamų metodų ir tikslų įvairovės, juos visus vienija “plokščias” procesų organizavimo principas ir iniciatyva “iš apačios”. Ši, priešinga dominuojančiai tvarkai kryptis verčia kalbėti ir apie pokyčius architekto profesijoje. Tokia diskusija trumpam nuvilnijo socialiniuose tinkluose (Andriaus Ropolo diskusija LRT Klasika tinklalaidėje architektūros ir anarchijos tema. https://www.facebook.com/ropolas/posts/10224584743589661). Lietuviškose architektų bendruomenei skirtose paskyrose buvo keliamos kelios temos: klausimas apie anarchiją kaip nustatytą tvarką laužantį kūrybinį metodą, architekto profesijos perspektyvas ir galimą jos virsmą kitokio pobūdžio moderatoriaus profesija, architektūrą kaip nemeninę veiklos sferą.

Čia reikėtų stabtelėti ir pabandyti atsiriboti nuo bandymo pastebėtas tendencijas apibendrinti, pokyčius absoliutinti, ar tiesiog šaukti “dangus griūva…”. Verčiau siūlyčiau prisiminti kai kurias Vytauto Kavolio mintis, ypač susijusias su daugiakrypčio vystymosi koncepcija (Kavolis, 1998). Jis teigė, kad, skirtingai nuo XX a. pradžioje dominavusios vienkryptės, progreso principu grindžiamos tikrovės formos, šiandien derėtų kalbėti apie daugiakryptį civilizacijų (kultūros ir architektūros taip pat – R.K.) vystymąsi. Pagal šį modelį vietos po saule atsiranda įvairioms, kartais tarpusavyje nederančioms, skirtingo mastelio ir pobūdžio, ar net skirtingai laiką skaičiuojančioms, greitėjančioms ar lėtėjančioms tendencijoms. Žvelgiant būtent taip, šioje analizėje svarbos įgauna mastelis ir laikas (trukmė).

Kaip jau minėjau, anarchija pasižymi supaprastinta organizacine struktūra ir tiesioginiais ryšiais tarp struktūros elementų. Dabar atėjo laikas pridėti nagrinėjamai temai dar vieną elementą – mastelį. Nes masteliui didėjant, organizacinė struktūra iš plokščios paprastai palaipsniui virsta į piramidinę, vėliau įgauna dar kitas, sudėtingesnes formas. Iš to galima daryti prielaidą, kad anarchistinį principą įmanoma išlaikyti tik riboto dydžio, nedidelio masto struktūroje, bendruomenėje ar projekte. Net kalbant apie tokią stambią tarptautinę sąjungą kaip IWW (@iww), pažymima, kad tai – decentralizuota organizacija, jos “padaliniai” veikia visiškai autonomiškai ir sprendimus priima nepriklausomai vienas nuo kito (Graeber 2020). O didelėje organizacijoje juos išlaiko tik bendras principas, kurio visi laikosi.

Anarchistines iniciatyvas vystantys ar nagrinėjantys autoriai pažymi taktinį, partizaninį, glaustais terminais vykdomą ar net laikiną tokių veiklų pobūdį. Laikinumas ne tik yra jų specifinė ypatybė, bet per ilgesnį laikotarpį duoda ir tam tikros naudos. Skirtingo mastelio sąveika ir iš to gaunama nauda pažymima ir sociologiniuose tyrimuose. Lokalūs, nedidelio mastelio, trumpalaikiai pokyčiai tampa katalizatoriais didesnio masto, miestui reikalingų pokyčių pradžia. O dideliu mastu prasidedantys ar jau vykstantys ilgalaikiai sprendimai gali tapti reikšminga pagalba sprendžiant lokalias problemas (Čiupailaitė 2014).

Mažesnio mastelio ir trumpalaikiai tikslai mieste siekiami anarchistiniu būdu, didesnio masto tikslai – kitais metodais. Todėl naujai įvardijama moderatoriaus veikla architekto praktikoje gali užimti tam tikrą visumos dalį, bet tikrai negali atstoti ar atspindėti visos architekto specialybės specifikos, pakeisti ją ar visą jos įvairovę. Architektų bendruomenės socialiniuose tinkluose iškelti nuogąstavimai man primena kritinę studiją apie liberalizmą, kurioje kritikuojamas tarp liberalų nuolat atsirandantis noras kilstelėti laisvės principą iki absoliuto, taip transformuojant liberalizmo idėją į visišką priešingybę – religinę doktriną, vadinamą “libertarizmu” (Jokubaitis, 2017).

Be to, socialiniuose tinkluose kylančios diskusijos apie architektūrinį anarchizmą primena pačią anarchizmo praktiką. Iš apačios, neoficialiais socialinės žiniasklaidos kanalais daromas spaudimas į viršų, į hierarchinės struktūros kūrybines ir profesines architektų organizacijas, ne mažiau hierarchines ir politiškai susaistytas savivaldybes, į mokymo įstaigas ar valstybines institucijas. Ir visos išvardintos struktūros atrodo tarsi didžiulė, masyvi visuma, kybanti viršum anarchijos idėjos tarsi tamsūs debesys ar net kalnų masyvas. 

Visas šis masyvas, lyg ant trijų dramblių stovėjęs plokščias Žemės diskas, kuriuo tikėta senovėje, dabar remiasi ES direktyva ir reglamentuojamų kvalifikacijų profesijų pripažinimo įstatymu. Šiame įstatyme architekto specialybei (išsilavinimui) keliama vienuolika reikalavimų. Dešimt šių reikalavimų punktų yra susiję su jau minėta Vitruvijaus “trejybe” – keturi iš jų reikalauja žinių menuose ir menų istorijoje, panašus kiekis – konstrukcijose ir technologijose, dar bent pora – ekonominiuose aspektuose ar statybų sektoriuje. Ir tik vienintelis apibrėžia architekto žinias socialinėje srityje. Srityje, kurioje vietą sau galėtų ar turėtų atrasti anarchizmas.

Leisiu sau pafantazuoti: keičiantis EU politinėms nuostatoms, kylant naujojo Bauhauzo iniciatyvoms, pasirodys, kad dabartiniai reikalavimai architektų profesijai turi keistis. Architekto kaip “kūrėjo vardan kūrybos” samprata trukdo, o menka socialinė atsakomybė netenkina. Principą “kūrybą žmonėms” turi keisti principas “kūryba drauge su žmonėmis”. Architektai yra raginami “nusileisti iš dramblio kaulo bokšto”, atsisakyti elitizmo, nustoti kurti niekam nesuprantamą meną, atgręžti savo kūrybą į visuomenę. Tada galbūt, žinant, kad edukacijai skirtas laikas yra ribotas, keisis ir reikalavimai architektams kurios nors srities, tarkim socialinių mokslų, naudai, dalies meno studijų bus atsisakyta, o architektūra paskelbta socialine – technine specialybe. Tada vietą studijose galėtų atrasti meno sociologija (architektūros sociologija?!) ar kitos šios srities disciplinos. Taip mes daugiau sužinotume apie meno (architektūros) santykį su visuomene, sociologijoje naudojamus tyrimo įrankius ir konceptus, o gal ir anarchijos vietą pasaulyje.

Vienas iš minėtų konceptų sociologijoje yra socialinio lauko ir kapitalo sferų idėja. Net paviršutiniškai žvilgtelėjus į lietuvišką socialinę meno lauko rekonstrukciją (Kuklytė, 2013) tampa aišku, kad meno lauke jų veikia keturi: socialinis, ekonominis, kultūrinis, simbolinis. Socialinis kapitalas suprantamas kaip naudingi ryšiai ir pažintys, ekonominis – kaip pinigai ar kitas turtas, kultūrinis – kaip išsilavinimas ar žinios padedančios veikti meno lauke, simbolinis (ko gero labiausiai vertinamas) – kaip statusas, prestižas ir veiklos įvertinimas. Socialiniame lauke veikia keletas veikėjų, visų pirma tai “agentai”, siekiantys įgyti vieną ar kitą kapitalą, tada “vartų saugotojai”, praleidžiantys “agentus” į norimą sferą arba ne, saugantys sferos ribas ir standartus.

Fantazuokime toliau ir drąsiai darykime prielaidą, kad analogiškos kapitalų sferos veikia ir architektūros lauke. Tada prie socialinių kapitalų reikėtų priskirti architektų gebėjimą suburti komandą, greitai sutvarkyti reikalus savivaldybėje, nuolat gauti kitiems nepasiekiamus užsakymus. Prie ekonominio kapitalo reikėtų priskirti nesuskaičiuojamų kvadratinių metrų braižymą, glaudų ir abipusiai naudingą darbą su vystytojais ar  orientaciją į platesnes rinkas. Kultūrinio kapitalo agentai ir vartų saugotojai, be jokios abejonės, yra universitetų dėstytojai, mokslinių redkolegijų nariai ar ekspertai, kritikai ir galerijų kuratoriai, portalų ir žurnalų redaktoriai. Simbolinio kapitalo sferoje taip pat yra nemažai laiptelių. Ant žemiausio stovi atestuoti projektų vadovai, kažkur per vidurį – tarybų ir sąjungų pirmininkai, tarptautinių konkursų nugalėtojai, pačiame viršuje – nacionalinių premijų laureatai. Kiekvienos sferos “vartų saugotojai” gana aršiai saugo savo sferos standartus ir vientisumą. Patekti į pasirinktą sferą užtrunka, kartais reikalauja visų įmanomų pastangų ir gebėjimų, todėl pasiekimai nėra beverčiai, jų niekas nesiruošia paprasčiausiai atiduoti ar jų nubraukti. Anarchija (pagal knygą Alytaus avangardizmas), kita vertus, veikia priešingai – ji kvestionuoja hierarchijas ir socialinių sferų ribas, privilegijas ir turtą. Dar daugiau, anarchistai meta kaltinimus, kad vienų sferų elitas periminėja kitų sferų kontrolę, taip paversdamas visą socialinį (architektūros?) lauką nepajudinamu. Tokia paika mintis greičiausiai yra kilusi ir šių eilučių skaitytojui, matančiam visur vis tuos pačius veidus.

Visos šios sudėtingos socialinės konstrukcijos fone “Homo cultus” tinklalaidėje išgirsta anarchizmo versija atrodo perdėm supaprastinta. O bandymas priskirti aukščiausio, simbolinio kapitalo “agentui” (nacionalinės premijos laureatui) anarchistinės elgsenos bruožų nuskambėjo gana paviršutiniškai. Todėl aiškinantis anarchijos vietą architektūroje dar teks diskutuoti.

Tiesa, liko neaptartas vienas klausimas: ar anarchijos kontekste architektūra vis dar yra menas? Ar tik socialinė konstrukcija? Laikantis V. Kavolio apibrėžimo, vienu iš meno kūrinio atsiradimo sąlygų yra emocinis rezonansas žiūrovui. Jeigu kūrinys sukelia emocinį rezonansą žiūrovui, galima kalbėti apie jo meniškumą. Kitu meno (tiksliau meninio kūrinio) požymiu laikomas vertės pripažinimas, kuomet vertę pripažįsta kiti, tiesiogiai su kūriniu nesusiję ar kitame laikmetyje gyvenantys vertintojai. Todėl nekyla jokių abejonių dėl modernistinės architektūros. Ji tikrai yra menas. Ir tada, ir dabar. Socmodernizmui skirti fotografijų albumai ir “Openhaus” ekskursijų organizatoriai lenktyniauja, kuris pateiks įspūdingiausių pastatų sąrašus ir vaizdų komplektus. Kartais į meninės architektūros tarpą bando įsiveržti Hundertwasserio tipo objektai, bet juos greitai į šoną nustumia nauja, emocinį rezonansą kelianti betono porcija.

Architektūroje rezonanso kėlimu užsiima kompozicijos disciplina. Ašys, simetrija, perspektyva, kontrastas, dominantės, hierarchija ir kiti formalūs triukai buvo nuolat pasitelkiami kuriant įspūdingas prospektų perspektyvas, kvapą gniaužiančias panoramas (kaip antai – dešinio Neries kranto “Urbanistinė kalva”) ar barstant po miestą kulto ir komercijos orientyrus (landmark’us). O kur dar įžymios miesto vietos, kurias ir tiesiogine, ir perkeltine prasme noriai perka turistai ir investuotojai. Architektūrinė kompozicija čia veikia visu pajėgumu.  

Taip pat akivaizdu tai, kad į visus mano išvardintus galios arba pelno siekiančius pavyzdžius anarchija žvelgia kritiškai, todėl architektūrinei kompozicijai anarchijoje vietos, regis, nebelieka. Tačiau, pasižvalgius atidžiau kompozicija anarchijoje visgi yra. Tai labai įdomiai atsiskleidžia garsioje savadarbio miesto iniciatyvoje – Spreefiel projekte, kuriam susibūrusi bendruomenė, moderuojama grupės architektų, Berlyne pasistatė gyvenamųjų namų kompleksą. Kaip matyti iš projektą pristatančios grafinės medžiagos, jame palaipsniui atsiskleidžia organizavimo metodus ir architektūrinę kompoziciją vienijantys bruožai. Rengiant projektą buvo diskutuojama, rengiami pasiūlymų aptarimai, modeliuojami sprendimai. Siekiant palengvinti darbą, pasitelkti galimų sprendimų ir skirtingų detalių rinkiniai, taip pat ir sanmazgų bei langų “katalogai”, jeigu tik juos taip galima apibūdinti komercine prasme. Projekto dalyviai galėjo rinktis įvairius, jiems tinkamus elementus. Praktikoje visi šie sprendimai susiejami vienu, gana retai taikomu, bet kompozicijos discipliną studijavusiems žinomu “likutinio jungimo” arba “bendro pagrindo” būdu. Kalbant paprasčiau, šis būdas panašus į vieną maisto gaminimo receptą: į keptuvę sudedami skirtingos formos, dydžio ar spalvos ingredientai ir užpilami plaktu kiaušiniu. Skystimas užpildo visus likusius tarpus tarp elementų ir taip sujungia kompoziciją, kitaip sakant, omletą. Skirtingus elementus, norus ir poreikius jungia bendras pagrindas, bendruomeninis gyvenimo, veiklos ar statybos principas. Toks kompozicinis būdas (metodas) visiškai atitinka ir Graeberio naudojamą anarchijos kaip praktinės veiklos apibūdinimą.

Ar iš viso šio esė galima padaryti kokius nors apibendrinimus? Gal ir taip. Anarchijos, kaip politinės idėjos, ir architektūros, kaip ekonomikos ar galios srityse veikiančios disciplinos, ryšys yra vargiai įmanomas. Čia jie stovi priešingose pusėse. Tuo tarpu anarchijos, kaip veiklos metodo, ir atskirų architektūros projektų ryšys jau yra įtikinamas faktas. Tiesa, dar ne Lietuvoje.  

Bet ar tikrai viskas taip jau aišku? Postsovietinė patirtis, sumišusi su laukinio kapitalizmo pamokomis, vis dar panaši į šviežiai sumaišytą mišrainę mano galvoje. O prieš akis retkarčiais išlyla epizodas iš seno filmo “Dvylika kėdžių”. Jame, antros serijos pabaigoje, galima pamatyti tokią mizansceną: Kisa Vorobjaninovas klaidžioja teatro užkulisiuose. Tarp rekvizito jis ieško kėdės, kurioje galimai paslėpti deimantai. Staiga jis pamato ieškomą kėdę ir puola prie jos. Netikėtai sau pačiam, Kisa patenka į sceną, kurioje tuo metu vyksta vaidinimas darbininkų kovos tema. Scenoje keičiasi veiksmas. Kisa pasimeta tarp greitai judančių aktorių ir su trenksmu krenta į orkestro duobę. Pirmoje teatro salės eilėje sėdintis teatro kritikas aikteli: “Kokia gili dramaturginė mintis! Inteligentija blaškosi, atitrūksta nuo proletariato ir … krenta!”.

Romuladas Kučinskas

Literatūra:

Čiupailaitė Dalia, Architektų vaidmens ir statuso dilemos posocialistiniame mieste, VU, 2014.

Diržys Redas, Šapoka K., Alytaus avangardizmas, nuo gatvės meno iki visuotinio psichodarbininkų (meno) streiko, Kitos knygos, 2014.

Drėmaitė Marija, Baltic Modernism. Architecture and Housing in Soviet Lithuania, DOM publishers, 2017.

Graeber David, Anarchistinės antropologijos fragmentai, Hubris, 2020.

Grunskis Tomas, ?! Archaktyvizmas, Nulinis laipsnis, 2016.

Jokubaitis Alvydas, Liberalizmas kaip pilietinė religija, Tyto alba, 2017.

Kavolis Vytautas, Civilizacijų analizė, Baltos lankos, 1998.

Mankus Martynas, Temporary Strategies, Volume #43: Self-Building City, 2015.

Samalavičius Almantas, Miestų kultūra, Technika, 2008.

Vasiliauskaitė Evelina, Socialiai orientuotos architektūros metodas, VDA, 2017.

Šaltiniai:

Kultūra su LRT, Paviljono knygų savaitgalis 2020. Davido Graeberio knygos „Anarchistinės antropologijos fragmentai“ pristatymas.https://www.facebook.com/watch/?v=1719228941577850.

Architektūra ir anarchija, Andrius Ropolas. Diskusija LRT Klasika nuskambėjusios tinklalaidės tema. https://www.facebook.com/ropolas/posts/10224584743589661.