2016 m. gruodžio mėn. 23 d.

 

Kokia jūsų pozicija dėl Kelių policijos pastato? Kaip vertinate visą situaciją, kas dabar vyksta?

Aš vertinu dvejopai. Viena – matau didelį nenorą, o antra – didelę negalią.

 

Negalią – kieno?

Savininkų nenorą spręsti problemos, ir atitinkamų institucijų, kurios turėtų tai daryti, negalią. Susidariusi neigiama situacija yra dvejopa. Man išties atrodo, kad dalis architektų bendruomenės išsakė savo poziciją dėl šio pastato –  tai, kad jis yra ypatingas, vertingas. Bet tik dalis. Ir  nežiūrint į tai, kad objektas yra nupirktas, kažkam priklauso, anksčiau jis nebuvo deramai įvertintas tiesiog dėl to, kad nebuvo precedento, ko gero, nebuvo galimybės, informacija nebuvo viešai skelbiama, kad kažkas vyksta, kad pastatas parduodamas ir kažkas jį perka.

 

O kaip jums atrodo tokia situacija, kai perki tarsi paprastą pastatą, o staiga atsiveria diskusija dėl jo vertės. Ar tai yra etiška, profesionalu?

Žiūrėkit, jūs nusiperkate paprastą butą Senamiestyje ir paaiškėja, kad tame bute mėnesį arba metus gyveno Basanavičius. Ką tuomet darote? Juk susiduriate su vertybe, ar ne? Bet paaiškėja po to, kai nusipirkote, kas tada?

 

Bet šiuo atveju [perkant] buvo kaip ir viskas aišku…

Manau, niekada nebuvo viskas aišku, antraip nebūtume susidūrę su tokiomis aplinkybėmis, kokios dabar yra. Man atrodo, tokio lygio kompanija, kuri savo Facebook’o paskyroje deklaruoja, kad labai atidžiai ir jautriai žiūri į paveldą ir panašiai, patekusi į šią padėtį, turėjo padaryti savo “namų darbus”. Jeigu kas nors būtų rimtai paklausęs ne nekilnojamo turto vadybininkų, prekeivių ar panašių asmenų, bet architektūros istorijos specialistų arba keleto architektų: „Ką jūs manote apie šį pastatą?“, tai veikiausiai būtų gavę su tiesa neprasilenkiantį atsakymą. Tačiau, man atrodo, kad šiuo atveju mąstoma ciniškai ir primityviai: „aš nusipirkau daiktą, kaip kokius batus, jis man priklauso, ir aš galiu su juo daryti ką tik noriu…” Jeigu tai būtų batai, viskas būtų gerai, bet čia pastatas su savo istorija, mieste ir valstybėje su sava kultūra. Grįžtant prie pavyzdžio su butu ir jame gyvenusiu Basanavičiumi: jeigu tai paaiškėtų, aišku, jūsų sąžinės reikalas būtų, kaip elgtis, bet iš tiesų tokiam objektui galiotų paminklotvarkos apsaugos ir visi kiti reglamentai, – norite jūs to ar ne. Kelių policijos pastato situacija panaši – savininkai tiesiog turėjo atlikti savo namų darbus ir išsiaiškinti grėsmes bei rizikas, bet to tikriausiai iki galo nepadarė. Ir aš manau, kad tai nėra kažkokia socialinė prievarta, tai yra [turėtų būti] normali praktika. Juk ši kompanija veikia ne mėnulyje ir ne kokioje nors beorėje erdvėje. Jie veikia visuomenėje ir su visuomene, galiausiai, savo pelnus jie uždirba iš visuomenės. Vadinasi, ir jos santykiai su visuomene turėtų būti normalūs, o tai, ką jie čia daro, yra bloga viešųjų ryšių akcija jų pačių atžvilgiu. Aš manau, jie patys sau kenkia. Viskas labai paprasta. Kitas dalykas, kaip šioje situacijoje veikia su architektūra susijusios institucijos, bet tai – jau kita kalba.

 

Kalbant apie specialistus – girdėjau įvairių nuomonių iš architektūros specialistų ir iš menotyrininkų. Tarp jų nėra sutarimo, ar tas pastatas vertingas, ar ne. Mes irgi tarsi nepadarę namų darbų?

Sutinku, bet matote, koks dalykas: normalioje visuomenėje, jeigu mes gyventume ne šių dienų Lietuvoje, vos atsigaunančioje po krizės, o kokioje Olandijoje ar Skandinavijoje, tai iškilus tokiai problemai būtų organizuojamos iniciatyvinės veiklos tam, kad išsiaiškintų problemos mąstą ir apskritai problemą. Būtų organizuojamos konferencijos, seminarai šiais klausimais, ir jie padėtų visuomenei susiprasti. Bet tikrai nebūtų taip: „kviečiame, užeikite į kokį nors departamentą pasikalbėti prie uždarų durų”. Ne, būtų iniciatyviai lendama paprastiems žmonėms ir profesionalams “į akis”, būtų paprašyta ne vienos organizacijos, bet kelių: „suorganizuokime susitikimą, viešą diskusiją, vieną ar net kelias, kol susitarsime, kol išsiaiškinsime…“ O dabar, visuomenei pastebėjus problemą, ji akivaizdžiai yra sprendžiama ciniškai, stengiamasi apskritai užgniaužti diskusiją arba ją sumenkinti taip, kad būtų padaryta kuo mažiau žalos kompanijai, viešųjų ryšių aspektu. Bet iš esmės mes turime vertingą objektą ne dėl to, kad pasisakė keli žmonės. Pasisakė daug žmonių, daug kas ir neatėjo pareikšti moralinės paramos. Aš, pavyzdžiui, nestovėjau šioje architektų grupėje, bet esu įsitikinęs pastato vertingumu ir dabar apie tai kalbu. Man yra įdomus procesas “po to”, ir šis procesas labai liūdina. O kodėl pastatas vertingas? Tiesiog įprasta ir net paskubomis surengta konferencija atsakytų į daugelį klausimų.

 

Šis projektas ir pats objektas nėra vien sovietinis. Laikotarpis dar neapsprendžia kokybės. Visiems kiek  vyresnio amžiaus žmonėms yra tekę tuo laiku gyventi, bet tai nereiškia, kad kažkas yra blogas automatiškai vien dėl to, kad tuo laiku gyveno. Klausimas, kokią prasmę jis [pastatas] perteikia. Šis objektas visai nėra sovietinis savo esme. Jį apsprendžia ne laikmetis o tai, ką jis perteikia. Tuo metu, devintojo dešimtmečio vidury, architektūros pasaulyje įsivyravo kelios labai svarbios tendencijos ir viena iš jų – dabar jau nevartojamas postmodernizmas. Menotyrininkai šio termino vengia ir sako, kad jis jau atgyvena, kartais vadinamas kritiniu modernizmu, kritiniu regionalizmu, bet ne tai svarbiausia. Postmodernistinės idėjos, atneštos į architektūros lauką tam tikru metu, turi savitas formas ir meninę raišką, savitą architektūros kokybę. Dėl to kitaip [nei postmodernistinėmis] jų pavadinti tiesiog neišeina, nes bus nebeaišku, apie kokią architektūrą kalbame. Šis Kelių policijos pastatas yra postmodernistinis savo turiniu ir esme.  Viena vertus, jis perteikia keletą metaforų, kurių niekas neperskaito arba nesistengia perskaityti. Jis turi tam tikrą dvigubą kodą – tai yra vienas iš įdomiausių postmodernizmo architektūros bruožų. Kuomet vienas tekstas pateikiamas visuomenei, o kita žinutė – profesionalams. Man, kaip profesionalui,  jis yra idealios architektūrinės kompozicijos pavyzdys. Jame yra proporcija, jame yra dydis ir metaforiška architektūra.

 

O kokia ta žinia visuomenei?

Žinia visuomenei galėjo būti senamiesčio tvirtovės ar bastiono formų interpretacija, siena su stiebu vėliavai. Gerai pagalvojus, [iki postmodernizmo] tekstas į architektūros formą niekaip nebuvo įtraukiamas, bet šis pastatas yra vienas iš retų pavyzdžių, kur tą tekstą gali nesunkiai  perskaityti ir interpretuoti. Čia yra gynybinė siena – visa suvaldyta kompozicija turi referencijų į bastėją ar tvirtovę. Jame galima įžvelgti ir kitą idėją, kuri tuo metu, devintojo dešimtmečio viduryje buvo labai inovatyvi. Tai – dekonstruktyvizmas, kai forma dekonstruojasi arba yra vienaip ar kitaip dekonstruojama. Šia prasme mes turime sieną su akivaizdžiais vienodumo bruožais ir turime formas – kompozicines jėgas, kurios įeidamos į tą formą, pereina į vidinį pastato pasaulį – kiemą, dekonstruoja plyšį – ertmę ir taip tampa perėjimo “kitur” simboliu. Matote, tokioje, lyg ir paprastoje architektūroje galima aptikti labai daug prasmių, jų čia užkoduota ir daugiau. O tai yra aukščiausios architektūros kokybės bruožas. Mes kitų tokių objektų neturime. Pastaruoju metu mes lengvabūdiškai vadiname architektūra tai, kas jau seniai nebėra tikroji architektūra. Dėžutės iš panelių, prekybos centrai vadinami architektūra, bet jie nėra architektūra. O šis pastatas yra Architektūra, tačiau greitai mes jos neteksime. Kaip matote, jau netenkame…

 

Bet yra vienas kontrargumentas sakoma, kad projektas yra neblogas, tačiau medžiagos, iš kurių statyta, labai prastos, ir šiandien, jeigu norėtume pastatą “prikelti”, reikėtų praktiškai jį surinkti iš naujo. Kaip vertinate tokią situaciją, kad šį pastatą šiandien jau reikėtų perstatyti, o mes saugome tarsi projektą, kuris nebuvo tinkamai realizuotas?

Jis buvo realizuotas tuo metu geriausiomis įmanomomis priemonėmis. Taip kalbant ir mąstant, kaip jūs, tektų pusę senamiesčio nugriauti ar perstatyti, nes jis, pavyzdžiui neatitinka net “B” energinės klasės reikalavimų. O šiuo atveju yra pakankamai priemonių, kad padėtį būtų galima tinkamai ištaisyti. Pavyzdžiui, rekonstruojant NDG, buvo matyti, kad konstrukcijų ir atitvarų būklė yra prasta. Dalis sienų buvo demontuota ir sumontuota iš naujo, bet pagrindinis konstruktyvas – nepaliestas. Reikia prisiminti, kad tokio lygio visuomeniniai pastatai nebuvo statomi bet kaip, o ypač – šiuo atveju.  Aš manau, tokios kalbos yra tiesiog manipuliavimas informacija. Jeigu jau taip, buvo galima atlikti nepriklausomą tyrimą ir pasižiūrėti, kaip iš tiesų yra. Bet matote, kai paskleidi tokią žinią viešai, o po to išimi pastato langus, išimi visas aliuminio atitvaras ir panašiai, kol visi susigriebia per mėnesį kitą,  žiūrėk, net per visą žiemą, pavasariop, pastatas jau avarinės būklės… Ir nieko kito nelieka, tik jį nugriauti.

 

Esant tokiai padėčiai, kai viskas išardyta, išimta, ar šis pastatas dar gali “išgyventi”?

Jis galėtų “išgyventi”, kaip Jūs sakote. Galbūt žinote tokį architektūros objektą – „Villa Savoye“, suprojektuotą Le Corbusier. Tas pastatas dalį savo “gyvenimo” buvo labai apleistas, beveik  sunaikintas. Bet atsirado keletas pakankamai šviesiai mąstančių žmonių, kurie įrodė, jog tai –objektyviai vertingas kūrinys (nors visi tuo metu pyko ant Le Corbusier, ant modernizmo ir panašiai, įrodinėjo, kad jis vos ne “architektūros šėtonas” ir t.t.), bet vis dėlto šiandien mes važiuojame žiūrėti vilos Savoye, šis pastatas buvo išsaugotas, atnaujintas, restauruotas, paskelbtas kultūros vertybe. O mes šiuo atveju nesugebame susitarti dėl vertės.  Nesugebame sustabdyti šį architektūrinį objektą naikinančių procesų. Nesugebame sustoti ir padoriai žmogiškai išsiaiškinti: „na gerai, kas čia vertingo?“ ir panašiai. Pagaliau, klausinėti kiekvieno asmeniškai – nereiškia susitarti. Aš dabar išsakau savo nuomonę. Ji nėra kažkuo ypatinga. Tiesiog, kai daliai visuomenės kyla klausimai dėl vertės, dera sustoti ir skirti laiko įsigilinti, išdiskutuoti ir tik vėliau spręsti. O dabar viskas atrodo kaip farsas.

 

Na, dabar oficialiai vyksta šio pastato architektūros konkursas, kurį paskelbė Architektų sąjunga.

Architektūrinis ar koks nors kitas konkursas, mano asmenine nuomone, neatsako į pastato vertės klausimą, tuo labiau į klausimą „ką [reikėtų] daryti su objektu“. Pačiose šio konkurso sąlygose yra [pateikti] atsakymai. Jose yra parašyta, kad pastatą galima siūlyti nugriauti ir dar, kas įdomiausia, jose parašyta, kad griovimas nereiškia „autorinių teisių pažeidimo“. Konkurse klausiama “kaip tai padaryti”, prašoma pasiūlyti būdus, kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą, o jis man atrodo visiškai aiškus – sunaikinti. Įdomiausia, kad organizacija, kurioje net nėra teisininko, pradeda reikšti tokius teiginius apie autorines teises.  Man tai atrodo elementariai nekompetentinga. Autorinės teisės galioja tam tikrą laikotarpį – 70 metų ir, daugiau ar mažiau, bet jos vis tiek galioja. Šio pastato autorinės teisės priklauso dviem talentingiems architektams Ramuniui ir Pempei, vienas iš jų dar gyvas ir aktyviai dirba. Nežinau, gal dėl visko ir su juo buvo susitarta. Man asmeniškai šis atvejis iliustruoja cinišką požiūrį, jis žeidžia mano kaip architekto ir visos profesijos garbę bei orumą. Manau, kad aš asmeniškai prie šio konkurso ir šio pastato nesiliesiu ir agituosiu kitus to nedaryti, nes taip elgtis nedora, tai vertybinė, ne architektūrinė problema.

 

Bet kokia tada išeitis?

Apie ją pasakiau anksčiau, jų yra ir daugiau. Bet tai tikrai nereiškia, kad galima pamojavus pinigais, kad ir penkiais ar trimis tūkstančiais eurų, prisivilioti profesionalus, kad išspręstų vertybinę problemą konkurso būdu.

 

O dabar mosuojama?

Sąlygos yra, prizinis fondas yra. Visada atsiras tokių, kuriems garbė yra mažiau svarbi nei pinigai. Klausiate: „ką su tuo objektu daryti?“ Nereikia klausti, ką su juo daryti, kaip jį pritaikyti. Klausti reikia  „kas jis yra? Kuo jis vertingas?“, o tada – ieškoti sprendimo.

 

Bet turbūt kitas žingsnis [šioje situacijoje] vis tiek – „kokia išeitis?“

Ne. Pirmas žingsnis – iki galo išsiaiškinti pastato vertę. Atrodytų, kad su ja viskas aišku. Bet juk niekas neaišku. Ypač dabar, kai viskas sunaikinta, toli gražu neaišku. Semiotiniai, architektūriniai, kompoziciniai, kiti klausimai net nebuvo aptarti. [Konkurse] iš karto užduodamas klausimas: „Kaip jį pritaikyti? Galite nugriauti, galite negriauti.“ Įsivaizduokite, kad jūs turite Rodeno „Mąstytojo“ skulptūrą ir ji kažkam nepatinka (kokiam nors kolchozo pirmininkui). Jis staiga sugalvoja, kad jam nepatinka galva, kad jis ją nupjaus ir užsidės savo galvą. Juk tada žiūrėsite ir sakysite: „Na, čia jau tikra nesąmonė. Čia jau net ne vertybių ignoravimas, čia tiesiog naikinimas!”. Nejau dalyvaudamas tokiame architektūriniame konkurse imtumėte klausinėti: „Ar galima nuimti, ar geriau palikti šitą sieną?“. Atsakymas paprastas: “Ne, nes kūrinys kaip visuma yra išbaigtas ir su juo elgtis destruktyviai negalima – tai yra mažų mažiausiai nesąžininga.“

 

Na, bet turbūt kriterijai kažkokie vis tiek svarbūs?

Kompetentingi specialistai susėda, jie pradeda aiškintis principus ir tuos kriterijus. Dalis jų yra aiški. Bet tikrai neturi susėsti projektuotojai.

 

O kas tada? Čia irgi labai svarbu turbūt…

Kritikai, architektūros istorikai, menotyrininkai ir kiti specialistai.

 

O visuomenės nuomonė tokiu atveju ką nors reiškia?

Visuomenei [specialistų] nuomonė yra komunikuojama. Plačiajai visuomenei šis objektas su kažkuo siejasi (su policija, sovietmečiu, ar panašiai), bet paprastiems žmonėms, kurie čia važinėja pro šalį ar šiandien dirba – jiems yra visiškai vis vien, jiems ši architektūra nerūpi, jie turi rimtesnių kasdienio gyvenimo bėdų. Kalbėti apie kultūros paveldą ir rūpintis juo pirmiausiai turi tie, kam jis rūpi. Šiais reikalais turi rūpintis institucijoms, kurioms šias funkcijas visuomenė ir deleguoja. Daugeliui paprastų žmonių, ar čia įsikurs Lidle’as, ar ne, visiškai nesvarbu. Mes kalbame apie vertybes. Jeigu nebus tam tikros procedūros, kuri leistų išsiaiškinti vertybes, vertingąsias savybes ir panašiai, nebus konsoliduojančios diskusijos, tai panašios situacijos ir toliau nuolat kils.

 

Tad kokia tai procedūra ir kokie kriterijai turėtų būti? Ne tik kalbant apie šį pastatą, bet apskritai, kas yra svarbu?

Pirmiausia, sąžiningai elgtis susidūrus su klausimu ar problema. Net ne sąžiningai, o dorai. Kuriam laikui sustojam, surengiam elementarią mokslinę konferenciją, įtraukiame institucijas, užverdame atsakingą ir plačią diskusiją, galiausiai, dirbame tol, kol susitarsime, kol pasieksime aiškų rezultatą.

 

Ar šiuo atveju toji „dora“ nepriklauso nuo to, kas susėda, kas diskutuoja?

Taip, bet yra toks dalykas kaip iniciatyvinė veikla, tai paprastas, bet išbandytas būdas – galima paskelbti atvirą kvietimą diskusijai konkrečia tema. Lygiai taip, kaip veikia architektūrinis ar bet koks kitas aktyvizmas. Susitinka žmonės, kuriems tam tikras dalykas atrodo aktualus, ir institucijos, kurioms privalu spręsti panašius klausimus, ir prasideda darbas. Kvietimas turi būti visiems matomas ir girdimas, jis neturi kaboti kur nors tinklapio paskutinėje eilutėje, bet talpinamas aiškiai, matomai ir nuolat, kad visi žmonės būtų informuoti, kad kiekvienas besidomintis galėtų skirti laiko ir ateitų, diskutuotų. Tokie susitikimai turi vykti tol, kol žmonės susitars. Taip elgiasi olandai, kitos pažangesnės šalys. Tada dėl kokio nors tilto spalvos tariamasi metus, bet po to visi būna laimingi todėl, kad pastatytas tiltas būna visiems priimtinas. Svarbu tik tinkama tokio proceso vadyba. Šiuo atveju mes turime kiek kitokią situaciją, bet aš manyčiau, kad sąžiningai ir dorai turėtų elgtis ir savininkas, ir institucijos, ir aktyvioji visuomenės dalis. Tokie, kaip jūs ar aš… Kaip minėjau, jei mes nusipirkę butą atrastume ten viduramžių freską, turėtume suprasti šio dalyko vertę ir tai, kad tai ne mūsų asmeninis reikalas. O šiuo atveju mes susiduriame su galinga verslo grupe, kuri netgi deklaruoja kažkokias vertybes.

 

Na, taip, bet perkant tą turtą, jį vertinant ši sąlyga nebuvo iškelta.

Reiškia, kad [pirkėjas] neatliko namų darbų, bet situacija keičiasi, ir svarbu, kas ir kaip į ją reaguoja.

Tikrai nežinau visų peripetijų, bet manau, tai yra turto fondo reikalai. Taip pat manau, kad galimybių ir rizikos vertinimas buvo atliktas paviršutiniškai, ir kiek esu tyrinėjęs, ir vienai, ir kitai pusei vadovaujantys žmonės tiesiog yra nekompetentingi spręsti panašius klausimus. Bet jeigu nesi kompetentingas, pasiklausi tų, kurie yra kompetentingi.

 

Čia jūs turite omeny [pastato] savininko vadovaujantįjį personalą?

Na, taip. Veikiausia, toje struktūroje, kuri apskritai teigia, kad labai jautriai žiūri į tokius atvejus, yra tam tikro nesusikalbėjimo, bet jų pačių elgesys – labai ciniškas. Na, tai yra akivaizdu – tada, kai grupė architektų išėjo pareikšti savo nuomonės, dar buvo viskas tvarkoje, dabar – vaizdas apgailėtinas, langai išimti, išimtos netgi aliuminio galerijos.

 

Bet oficialiai buvo pasakyta, jog tai padaryta „dėl saugumo.“

Mano asmenine  nuomone, tai manipuliavimas informacija. Juk jeigu mes išimam langus ir paliekame pastatą žiemai, tai jis, tikėtina, pavasarį taps avariniu. Saugumas? Koks saugumas? Nežinau, ar kas čia daužė langus? Jeigu jau taip rūpi saugumas, tai išėmus langą, vietoje jo įdedi kokią plėvelę ar kitaip pasirūpini saugumu. Bet, pavyzdžiui, visa įėjimo dalis buvo padaryta iš aliuminio atitvarų, ji buvo tvirta. Tai buvo aliuminio vitrinos. Jos ir užtikrina saugumą. Apie kokį dar saugumą galima kalbėti? Saugumas ta prasme, kad kažkas tai pavogs? Tai va – yra tvora, apsauga, niekas nieko neima… Kai ciniškai norisi padaryti pastatui žalą, tai ir padarai viską, kad jis pats natūraliai sugriūtų.

 

Kitas mano klausimas būtent apie saugojimą. Šis pastatas daugybę metų stovėjo nesaugomas, panašiai kaip Sporto rūmai. Jie niekaip neprižiūrimi, nesaugomi, o tada mes susirūpiname, kad čia yra paveldas, bet laikas jau kai ką nutrynė ir kai ko nebesugrąžinsi, kai kas tame pastate paveikta, sugadinta, negrįžtamai sugriauta. Kaip elgtis tokiu atveju? Kaip vertinate?

Matyt, pagrindinė problema yra ta, kad mūsų valstybė nėra turtinga, kultūra nėra jos prioritetas. Jau daug metų taip buvo. Arba tik tam tikra kultūros dalis yra prioritetas, bet tikrai ne architektūra. Todėl jai, matyt, nėra skiriama pakankamai dėmesio bei lėšų. Pykti ant Kultūros paveldo departamento, kad jie kažko nepadarė arba į kažką neatkreipė dėmesio, kad nebudėjo ir nesiuntė savo agentų žiūrėti, kur kas negerai, tiesiog beprasmiška, nes situacija [mūsų valstybėje apskritai] yra tokia problemiška, kad jie ir su Senamiesčio problemomis nesusitvarko, negali tinkamai visko prižiūrėti. Už savo turtą visada atsakingas pats savininkas, nesvarbu, ar tai valstybė, ar investuotojas. Iš esmės atsakymo, kaip elgtis, neturiu. Žinau, kad yra aiškūs veiksmų reglamentai, Kultūros paveldo komisijos, departamentai, kurie tuo rūpinasi. Tam tikru metu tiesiog įsijungia teisinės apsaugos mechanizmai, įpareigojantys savininką apsaugoti vertingą turtą. Bet apskritai, regis, mes veikiame precedentine tvarka: iškyla problema – darome sprendimus. Problema neiškyla – niekam neįdomu, gyvename toliau.

Precedentų šiaip Vilniuje jau buvo. Vienas pavyzdys – “Lietuvos” kino teatras, kitas – jūsų minėtieji Sporto rūmai, kuriuose matyti didesnė problema, nes tai visiškai kitas mastelis ir savininkas “super” galingas, bet ir jis elgiasi gana dviprasmiškai teritorijoje, kuri yra svarbi miesto dalis. Miestas nepriklauso niekam. Valstybė niekam nepriklauso. O kai veiki valstybėje, mieste, visuomenėje, turi su ja tartis. Tad ir šiuo Kelių policijos pastato atveju irgi reikia tartis. Pavyzdžiui, “Lietuvos” kino teatro atvejis tapo puikiu precedentu: kai tik visuomenė aktyviai susivienija, kai tik išreiškia savo nuomonę, ji kažko pasiekia.  Taip, ten bus modernaus meno muziejus. Tad viena kultūrinė funkcija pakeis kitą kultūrinę funkciją, bet vis dėlto ne prekybos centras su daugiabučiais ir mažyte salyte kinui, kuri neretai vėliau tyliai tampa butiku arba kavinaite. Aš manau, šiuo kino teatro atveju, tam tikras rezultatas pasiektas, bet ir savivaldybė, ir politikai iš to proceso nepasimokė.

 

Kaip gerai pastebėjote, mes veikiame precedentais. Stebėdami juos, ar galėjome numatyti tokias problemas? O gal tai neįmanoma?

Manau, įmanoma. Tai remiasi į vertybių struktūrą, kuri padeda mums nuspręsti, ką darom, ko nedarom, ir kodėl, ar galima viduryje miesto pastatyti dar vieną „kosminį laivą“, ar negalima. Jeigu galima, tai kokiu būdu tai daryti. Pažangios visuomenės yra susitarę dėl principų, dėl tvarkos, dėl kriterijų ir dėl veiksmų. Labai paprasta – nuo maksimumo iki minimumo, bet iš esmės vertybinė struktūra tokiu atveju yra nekintama ir galioja visiems vienodai. Štai ir viskas.

 

Tai iš esmės mums reikia susitarti?

Taip, direktyviai primesta tvarka niekada neveikia. Kad kažkas ateis, sudarys sąrašą, nereiškia, kad problemų nebus. Esu tikras, kad vertybių ir kitos vertinimo komisijos yra užsikrovę darbu, su tais objektais, kuriuose iš tiesų yra iškilę daugybė itin rimtų problemų su paveldu, jos nuolat intensyviai dirba, kartais net visuomeniniais pagrindais. Tačiau jeigu architektūros kultūrai bus skiriamas tinkamas dėmesys ir ji bus tinkamoje vietoje, pavyzdžiui, kultūros, o ne aplinkos ar kokios nors statybos [ministerijos] globoje, tai ir finansavimas tokiai veiklai atsiras, ir daugelį panašių problemų lengviau seksis išspręsti.

 

Kaip pastebėjote, kertasi daugybė įvairių interesų, tad matyt labai svarbu, kas susitars? Kokie žmonės tai darys?

Mes, kaip visuomenė, esame delegavę dalį savo funkcijų tam tikroms institucijoms. Šios institucijos –KPD, savivaldybės, sąjungos, asociacijos ir panašiai – veikia [bent jau turėtų veikti] visuomenės labui. Nesu tikras, negaliu nieko kaltinti, bet drįstu spėti, kad šis Kelių policijos pastatas tokioje padėtyje atsidūrė ne be panašių institucijų žinios. O jos juk turėtų ginti ir atstovauti viešąjį interesą.

Neseniai net pats meras savo socialinio tinklo paskyroje ciniškai teigė: „Įrodykit man dabar, kuo šitas daiktas geras, gal aš patikėsiu“. Parašiau aš tokį nedidelį tekstuką, pabandžiau įrodyti, tik nemanau, kad žmogus skaitė. Gal neturi laiko, gal noro, gal kalba per sudėtinga, arba nuomonė nepriimtina. Manyčiau, kad pirmiausia savivaldybė turi išmokti (o ji mokosi po truputį) iniciatyvinės, ne direktyvinės socialiai atsakingos veiklos. Jeigu kyla klausimas, jeigu kyla iniciatyva – jie ją turėtų gerbti ir palaikyti, ne gniaužti ir važiuoti buldozeriu, bet vystyti. Jeigu neaiškus atsakymas – klausi visuomenės ir specialistų, organizuoji diskusijas. Aš esu aktyvistinės veiklos šalininkas. Žinoma, susitarimo tokiu atveju pasiekti sudėtinga, bet tokia [aktyvistinė] veikla visada duoda geresnius rezultatus.

 

Čia ir dabar yra blogai. Viso šio pokalbio reziumė yra tas, kad vieno vertingiausių postmodernistinių pastatų Lietuvoje mums tiesiog nereikia, jis mums trukdo. Tai, kad kai kurie žmonės – galbūt dėl savo godumo –  nesuvokia jo vertės, neperskaito jame užkoduoto kultūrinio teksto, tai nereiškia, kad jame jo nėra, kad pastatas nėra vertingas, tiesiog šedevras. Kaip esu sakęs, ir Pollocko tapyba kažkam yra terlionė, Le Corbusier architektūra kažkam yra dėžutės, bet iš tiesų tai yra modernizmo laikotarpio ir kultūros ikonos.  Mes Lietuvoje objektų, reiškiančių globalias, anksčiau vyravusias postmodernizmo architektūros idėjas, turime labai mažai. Šiuo metu apie tai rašoma vos viena disertacija, nors Vakarų universitetuose [postmodernizmo] tema gvildenama gerokai aktyviau. Ar suvokiate? Tiek nedaug teturime, o griauname net likučius. Prekybcentrių dėžutėmis, kurias mes lengvabūdiškai vadiname architektūra, ir taip jau esame aptekę, o jos juk miestus tik šiukšlina. Na, o šiuo atveju – tiesiog svyra rankos. Pažiūrėjus į šį griūvantį pastatą, neapleidžia tuštumos ir praradimo jausmas. Labai gaila.

Ačiū.

Projektą iš dalies rėmė Lietuvos Kultūros taryba