Daugiasluoksniame Architektūros – kaip sociokultūrinio reiškinio – lauke korupcijai skiriama labai mažai dėmesio. Taip yra, matyt, dėl to, kad vienas esminis jos tapatybės bruožas dažnai tradiciškai yra siejamas su meno sfera (abstrahuota ir nieko konkretaus nereiškiančia šio žodžio prasme). Kokio meno? Į šį klausimą šiandien vis sunkiau atsakyti, nes šiuolaikinio meno, kaip ir pačios šiuolaikinės architektūros samprata nebeturi aiškaus kokybinio vektoriaus, o ir tradicinės meno šakos labai dažnai buvo (rečiau yra) architektūros erdvės ir/ar dekoravimo dalis, dėl to jų santykis su architektūra dar labiau nevienareikšmis, nes architektūra kažkokiu būdu jas pasisavina (bent jau taip būdavo anksčiau). Archetipiškai mąstant ir cituojant vieną iš modernizmo architektūros tėvų Franką Lloydą Wrightą anksčiau teigta, kad architektūra yra menų “motina”, bet taip sakyti mūsų laikais jau nėra nei tikslu, nei sąžininga. Iki šiol ši tezė dažniausiai būdavo priimtina tik patiems architektams, padedanti įteisinti jų socialinę padėtį ir reikšmę. Tad menas (kaip nekonkrečiai jį apibūdinome anksčiau) su architektūros reiškiniais siejamas dažniau retrospektyviai, galvojant, kad kažkada praeityje jis turėjo aiškią pozityvistinę kilmę ir paskirtį. Jo sudedamoji dalis, net ir telkiančioji aplinka, buvo architektūra – didesnė, kitus menus įtraukianti meno forma, užtikrinanti erdvines ir kitas kokybes jo suvokimui. Menas tradiciškai buvo suprantamas kaip idealųjį socialinį būvį atspindinti veikla ar tikrovė, tad ir architektūrai bei jos praktikai ši savybė būdavo priskiriama kone automatiškai.

Nagrinėdami korupcijos klausimą ties šia samprata ir apsistosime, nors ji architektūros bei meno santykių sąveikas atskleidžia labai supaprastintai, gal net primityviai. Tačiau būtent tokia, suredukuota iki archetipinio lygmens[1] tikrovės parinktis leidžia bent iš dalies nužymėti architektūros ir korupcijos sąveiką ontologiniame lygyje ir atsakyti į klausimą, kodėl tradiciškai architektūra nebuvo tiesiogiai siejama su korupcijos reiškiniais ir formomis. Į šį klausimą vis dar gana sunku atsakyti. O tiesa, matyt, slypi tame, kad tokia idealizuota nuostata yra mitinė ir stipriai romantizuota, galbūt dėl to, kad pati architektūra visada buvo glaudžiai siejama su socialinės galios subjektais ar tiesiog visuomenės autoritetais bei elitais, kuriems dažnai (nepelnytai) buvo priskiriamos moralės etalono ir sergėtojo funkcijos. Bet to jau seniai nebėra, šiandien elitai nieko nebesaugo, veikiau atvirkščiai, o  architektūrą visuomenė vertina labai skeptiškai, gal net priešiškai. Priežasčių rastis tokiam požiūriui daug.  Architektūros elitiškumas ir nuojauta apie jos korumpuotumą, matyt, yra vienos iš jų…

Gali būti, kad architektūros “kaip statybos meno” (tradicinė samprata) istorijos ir reiškinių tikrovė yra dar paprastesnė, visai proziška. O dėsningumas šiuo atveju ir dar primityvesnis: kai susiduriama su resursais ir jų paskirstymu, atsiranda tikimybė formuotis korupciniam mąstymui. Kuo resursai yra didesni, tuo ir ši tikimybė didesnė.

Taip nesunkiai aptinkame tiesioginio proporcingumo santykį, galiojantį ir skirtinguose architektūros praktikos lygmenyse. Tačiau, viena vertus, tiesiogiai architektams didelių resursų paskirstymo funkcijos būdavo ir tebėra prieinamos labai retai (gal dėl jų “meniškumo” ar ambicingumo?). Veikiau, priešingai, dauguma architektų praktikų savo kasdienėje veikloje turi dorotis su resursų apribojimais. Bet, kita vertus, kartais susiklosto situacijos, kai didelio kiekio socialinių resursų paskyrimui architektūros srityje (ar mieste) galima daryti įtaką politikavimo lygmenyje ir tada architektas tampa “socialiniu agentu”, kuris veikia kažkieno naudai (ir/arba nenaudai), kažką atstovaudamas (tai gali būti asmuo, galios subjektas, jo idėja ar net visuomenės dalis). Tada iš architektūros praktikos pereiname į aukštesnę – socialinės architektūros ir įtakos bei poveikio – sferą, kurioje jos santykis su “idealiuoju” būviu ar pozityvistine nuostata tampa dar labiau nevienareikšmis. Čia architektas turi pasirinkti tarnystės rūšį ir savo “tikrąjį šeimininką”, kurio santykių struktūrą bei vertybių sistemą nevalingai pradeda atstovauti pats, kartais ją perimdamas kartu su mąstymo sankloda, o kartais prie reikalavimų priderindamas savąją. Tasai “šeimininkas” gali būti visuomenė, gėris, siekiama ideali tikrovė, arba konkretus socialinės galios subjektas bei jo interesai.

Būtent šioje “makro” situacijoje korumpuoto mąstymo recidyvai architektūroje ir yra įdomiausi, nes įvykių ir veiksmų (ne deklaracijų) sekos atskleidžia tikrąsias architektų bei jų institucijų vertybes, mąstymo principus, realias priklausomybes grupėms, klanams, atstovavimą “šeimininkams” ir panašiai.  Tiesa, klasikinę “didžiosios korupcijos” sąvoką architektūros reiškiniams ir kultūros laukui taip lengvai pritaikyti nepavyks, nebent imtume gilintis, pavyzdžiui, į Architektūros įstatymo vilkinimo istoriją[2] Lietuvoje. Tačiau ir čia bus sunku nesupainioti sąvokų, nes skirtis tarp “lobinimo” ir įstatymo “pirkimo” ar piktnaudžiavimo įtaka bei oponuojančių grupuočių atstovavimo nėra iki galo tiksli. Visa tai – pilkosios arba “administracinės” korupcijos lygmens klausimai, kurie laikotarpiu “be architektūros politikos” Lietuvoje yra aktualūs tik iš dalies, tik architektūros lauko “viduje” ir tik jo dalyviams. Tokio lygmens korupcijos faktų įrodyti beveik neįmanoma, nebent susiduriama su stipria socialine galia ir jos valios raiška. Architektūros sfera nėra tokia reikšminga, kaip politinių partijų, todėl šis “mūšio laukas” ne toks intensyvus. Tačiau “mažosios korupcijos” formų architektūroje galime aptikti lengvai, ir net neskaitant sukčiavimo ar kyšininkavimo, kalbant tik apie piktnaudžiavimą suteiktomis galiomis ir gal –šiek tiek apie turto pasisavinimą, jeigu tai yra miesto viešoji erdvė, kultūros vertybė ar svetima idėja (šių dalykų vagysčių vis dažniau pasitaiko architektūros lauke). Mąstant apie “smulkią” korupciją, aiškiau matyti favoritizmas, institucinė korupcija socialinėje ar politinėje veikloje, atstovaujant profesinei bendruomenei, visuomenės ar viešiesiems interesams.

Bet visa tai jau “mikro” lygmens elementai, įvykių ir veiksmų sekos, kuriose galima įžiūrėti logiką, priežastis ir pasekmes, daryti prielaidas, tik jiems reikia įrodymų, kurių surinkti sunku, tačiau įmanoma. Ir vienu, ir kitu atveju realus produktyvumas – abejotinas. Visa tai – dar vienas argumentas atkreipti dėmesį į “korumpuoto” mąstymo apraiškas, nes abu minimi lygmenys yra labai sudėtingi, o įrodyti tikrą korupciją abiejuose yra gana sunku. Pagaliau, kaip ir kitose socialinės veiklos sferose, realų korupcijos lygį architektūros lauke išmatuoti beveik neįmanoma. Latentinė būsena būdinga ir jam, o kultūrinis reliatyvizmas neretai leidžia korupcinius bruožus niveliuoti ir priskirti kultūriniam mentalitetui. Problema yra ir tai, kad korupcijos suvokimo indekso (KSI) architektūros lauke dar niekas nėra išsamiau tyrinėjęs, o surinkti duomenys gali būti neobjektyvūs. Būtų logiška šį reiškinį sieti su bendruoju “Lietuvos korupcijos žemėlapiu”, tyrimu, kurį Lietuvoje atlieka Transparency international. Anot jo, korupcijos reiškinys nėra siejamas su posocialistine (potraumine) visuomene, bet labiau su moraliniu sociumo nuosmukiu bei įgūdžių tinkamai tvarkyti administracines veiklas stoka. Reikšmingas veiksnys šiame kontekste yra visuomenės atlaidumas korupciniams veiksmams. Tai reiškia, kad mums lyg yra ir priimtina kažkokio “buitinio” lygmens korumpuotas mąstymas, kurio pagrindu kažkas kažkaip yra apgaunamas sistemos sąskaita ir taip pati sistema tariamai yra “hackinama”. Įdomu, kad statistiškai bendra padėtis neatrodo tokia kritiška (žiūrint, ką su kuo lyginsime), nes Lietuvos korupcijos suvokimo indeksas 2016 metų pradžioje buvo vertinamas 61 balu ir valstybė užėmė 15 vietą Europoje ir 32 – pasaulyje[3]. Tai rodo vidutinišką padėtį, tačiau architektūros srities beveik neatspindi. Korupcijos žemėlapis[4] šiuo atveju pasako kur kas daugiau, tačiau ir čia atsakymai į klausimus tik netiesiogiai gali būti siejami su architektūros sritimi ir būtent ta jos dalimi, kuri aptarnauja statybos sektorių bei yra aktyvi jo veikėja.

Tad galime padaryti išvadą, kad patikimų statistinių duomenų, parodančių bendrą korupcijos lygį architektūros srityje, neturime. O tai leidžia manyti, kad architektūros institucijos savo “namų darbų” nepadarė. Bet štai čia prieiname įdomią skirtį – galime aiškiai išskirti bent dvi architektūros veiklos sritis – tą, kuri yra statybos technologinė, kontroliuojama statybos sektoriaus veikėjų (ją apibendrintai pavadinkime “komercine architektūra”), ir tą, kuri yra architektūros kultūrinio lauko dalyvė su didesne nepriklausomybe nuo visų galios subjektų, kurioje veikiama remiantis socialinio atsakingumo principais (sutartinai pavadinkime ją “kultūrine architektūra”). Pirmoji aptarnauja statybos arba vadinamąjį “vystymo” verslą, dažniau yra suinteresuota jo atžvilgiu, kelianti minimalius reikalavimus architektūros kokybei ir aukštus reikalavimus efektyviai procesų ir leidimų vadybai, dažniausiai ignoruojanti architektūros kultūrą ir jos socialines atsakomybes. Antroji yra kūrybinė, siejama su architektūros kultūra, edukacija, kūrybingu šiuolaikiniu verslu ir socialiai atsakinga veikla, laikoma suvokiančia architektūros socialinę reikšmę ir pridėtinę vertę. Įdomu tai, kad abiejose srityse veikia asmenys, save vadinantys architektais, ir daugumos jų veikla yra įteisinta architektų ir projektų vadovų atestatais. Ar įmanomas koks nors “tarpinis” variantas? Sakytume, taip, bet jis taip pat bus su korupcinio mąstymo bruožais, ir tokių atvejų tikrai pasitaiko. Tai gali būti architektai ar jų grupės, deklaruojančios stiprias kultūrines vertybes, bet tuo pačiu tarnaujančios korumpuoto mąstymo atstovams ir veikėjams, – tai liudija minėti “šeimininko” pasirinkimai. Manote, kad tai – melavimas, tačiau institucijų specialistai pasakytų, jog – viešieji ryšiai ir savęs “pozicionavimo” strategija.  Taigi, veikiausiai, tai tikrai vertybinio pasirinkimo dalykas, ir taip teigti galima, kai situacija yra supaprastinama iki dualistinio lygmens.

Bet, siekdami didžiausio įmanomo aiškumo, straipsnyje panagrinėsime tik dvi architektūros veiklos sritis (komercinę ir kultūrinę). Akivaizdu, kad pirmoji dažniau negu antroji yra siejama su korumpuotu mąstymu ir jo požymiais. Pilietinės visuomenės nariai labai dažnai juos nuvokia, tik negali išreikšti profesine kalba. Kita vertus, vėl susiduriame su kolektyvinio ignoravimo ir susitaikymo reiškiniu, kai net architektūros bendruomenės (jei apskritai tokia egzistuoja) nariai nebekelia klausimų dėl korumpuoto mąstymo, susitaiko su negatyvia padėtimi ir nenori arba nebegali nieko keisti. Taip, šiuo atveju kalbame apie architektūros srities organizacijas, kurių pagrindinės Lietuvoje šiuo metu yra dvi – Lietuvos architektų sąjunga (LAS) ir Lietuvos architektūros rūmai (LAR). Jas santykinai galėtume pavadinti “senąja” ir “naująja” vien laiko prasme. Mat, nors jų funkcijos iš pažiūros yra aiškios, tačiau teisiškai veiklos ir atsakomybės dar ne iki galo apibrėžtos, tačiau, tikėkimės, tai įvyks artimiausiu metu. Ir viena, ir kita lyg ir atstovauja architektūros profesijai Lietuvoje;  ir vienoje, ir kitoje galima išskirti abi anksčiau paminėtas sritis – aptarnaujančią ir kuriančią, komercinę ir kultūrinę. Esminis skirtumas tarp jų yra vertybinis, bet ir vertybės abejų organizacijų atvejais šiek tiek skiriasi. Jos abi yra visuomeninės institucijos su būdinga savita mąstymo struktūra, kurią galima suprasti iš jų veiksmų ir veiklos rezultatų. Korumpuoto mąstymo – taip pat.

Apskritai institucinė korupcija pasižymi dvejopa problema. A. Saviorganizacine, kai dėl korumpuoto mąstymo institucija nustoja atlikti pirminę ir pagrindinę savo tarnystę, o korupcinio pobūdžio pažeidimai dažniai sankcionuojami iš institucijos vidaus; B. Pasitikėjimo problema – institucija nebepasitikima nei „iš vidaus”, nei “iš išorės”, kitaip tariant ji netenka socialinio veiksmingumo. Šios problemos yra tarpusavyje susiję, ir jau toliau galime gilintis į korupcijos formas, tačiau pagrindinis kriterijus abiem atvejais yra korupcinis mąstymas ir jo principų įsitvirtinimas šiose oranizacijose. LAR atveju tokio mąstymo struktūras aptikti kol kas sunku, nes pagrindinė šios institucijos veikla yra orientuota į įstatyminę bazę, tačiau LAS situacija yra kitokia. Ši organizacija užtikrintai praranda pasitikėjimą tiek iš “išorės”, tiek ir iš “vidaus”. Viena vertus, tai nutinka diskredituojant jos autoritetą per nekokybišką visuomeninę veiklą. Keli vieni aiškiausių požymių – sistemingai itin nekokybiškai organizuojami architektūros konkursai, abejotina vidaus organizacijos ir sprendimų priėmimo tvarka[5] bei pobūdis, vidinės kritikos neefektyvumas ir pan. Visi šie bruožai rodo tam tikrą mąstymo ydingumą, o nepasitikėjimo šia organizacija lygis taip pat indikuoja korumpuoto jos mąstymo konfigūraciją. 2014 m. ši institucija priėmė minėtų konkursų organizavimo nuostatas, bet vėliau savo veikla pati jas paneigė. LAS organizavo “K18” ir kitus socialiai svarbių objektų architektūrinius konkursus Vilniuje. Pastarasis – aiškiai prieštaravo tuo metu galiojusiems planavimo dokumentams, bet buvo vykdomas. Tad kyla paprastas klausimas: ką arba kieno interesus atstovauja LAS? Architektų? Visuomenės? O gal  visgi “vystytojų” – statytojų? Jos veiklos rezultatai iki 2016 m. pabaigos patvirtina itin aiškią tendenciją ir problemą, kurios esmė – korupcinio mąstymo įsitvirtinimas bei korupcinės terpės susiformavimas, leidžiantys šiam mąstymui plėtotis ir veikti, priimant ir įteisinant labai abejotinus sprendimus, susijusius su visuomenei itin svarbiais architektūros objektais. Savo viešai publikuotose išvadose dėl “K18” konkurso tai konstatavo ir pačios LAS “KOViRT” grupė[6]. Jos buvo viešai aptartos visuomenės ir architektų bendruomenės[7]. Tačiau ar tai davė kokių nors apčiuopiamų rezultatų? Ar paviešinus tyrimo išvadas buvo pareikalauta kokios nors atsakomybės? Ar buvo įvardinta žala? Ar nors vienas už konkurso vykdymą atsakingas asmuo atsistatydino, arba buvo nušalintas nuo pareigų? Atsakymai neigiami. Gebėjimas efektyviai ir ryžtingai spręsti panašias problemas parodo bet kurios organizacijos vertybinį stuburą ir gyvybingumo lygį. Šiuo atveju nesunkiai galima padaryti išvadas ir suvokti, kokia mąstymo struktūra joje dominuoja. Pakanka sekti įvykius, kas vyksta “po to”, ir tai labai patariu skaitytojui padaryti.

Kalbėdami apie institucinį korupcinį mąstymą apskritai, galime tik konstatuoti, kad kai architektūra nustoja būti socialiu tarpdalykiniu menu (o ši nuostata bendrajame architektūros lauke pradeda dominuoti) ir tampa statybos ir vystytojų “sugulove” (kaip čia nepasakius dar aštriau), korupcinio mąstymo struktūros ir pati korupcinė aplinka pasidaro neišvengiamos.

2016 metai atrodo gana reikšmingi šiame institucinio korupcinio mąstymo kontekste. Jie Lietuvos architektūros istorijoje pelnytai gali būti laikomi svarbiu kultūriniu žymekliu. Per šiuos metus nuo sostinės urbanistinio veido mentaliai išnyko du svarbūs ir prieštaringai vertinti pastatai. Netrukus jie išnyks ir fiziškai. Abu jie buvo reikšmingi architektūros kultūrai ne dėl estetinių ar kitų vertę padedančių apibrėžti savybių, bet dėl savo socialinio poveikio. Tai “Lietuvos” kino teatras – būsimas MMC ir Kelių policijos pastatas Vilniuje, Giraitės gatvėje. Abu jie (kaip ir K18) buvo rezonansiniai, abiem atvejais atpažįstame susijusius žmones, institucijas, konkursų eigą ir nekompetentingumą, prastus rezultatus ir mąstymo recidyvus. Lietuvos kino teatro atvejis yra svarbus architektūros kultūrai, apie jį nemažai rašyta anksčiau[8]. Be to, per šio pastato kaitos procesą, problemas buvo įtvirtintos pagrindinės viešojo intereso nuostatos. Pasiektas rezultatas – išsaugota kultūrinė erdvė ir vieta Vilniaus senamiestyje. Visa kita – antraeiliai klausimai, tačiau su panašiu architektūriniu ir konkursiniu probleminiu šleifu, jo dalyviais ir tipišku mąstymu.

O Kelių policijos pastato atvejis yra unikalus būtent korupcinio mąstymo aspektu. Jo architektūros savybėms nebuvo skirta deramo dėmesio[9], nes kultūros vertybe jis netapo dėl nenoro ir negebėjimo tą vertę nustatyti. Bet dar ir dėl to, kad postmodernizmo architektūra Lietuvoje vertinama prieštaringai. Vieniems architektams ir kultūros lauko veikėjams ji iš viso neegzistuoja, kitiems – siejasi su sovietine istorija ir jos galios architektūrine reprezentacija, kurią esą reikia kuo greičiau pašalinti, o tretiems – tai tiesiog geras architektūros kūrinys, perteikiantis “ano” laikmečio vertybinę įtampą, išryškinantis globalią postmodernizmo idėjų įtaką bei savitą jų sklaidą Lietuvoje. Teisybę, veikiausiai, buvo galima surasti, jei ne liūdnas faktas, kad visuomenei tariantis ir diskutuojant, šio pastato būklei “nekaltai” buvo padėta pablogėti.  Tada neliko nieko kita, kaip tik paskelbti pastatą “nesaugiu”, jį “nurengti” ir iki metų pabaigos pasmerkti tikrai nebūčiai. Tokia įvykių seka aiškiai parodo vystytojo ir investuotojo vertybines nuostatas bei socialinės atsakomybės spragas. Tolesnių įvykių ir visuomenės veiksmų serija šio pastato atžvilgiu, siekiant jam pareikšti moralinę paramą, taip pat socialinės architektų akcijos šalia jo jokio rezultato nedavė. Tai visai logiška. Sprendimai dėl šio pastato kokybės, kultūrinės vertės ir likimo buvo priimti instituciniu lygiu, tame vienaip ar kitaip dalyvavo architektai. Deja, kaip ir daugeliu kitų atvejų, burtažodžiai “investuotojas”, “vystytojas” ir jų kone “indulgencinis” indėlis į miesto didesnįjį gėrį lėmė tai, kad esminiais tapo teisiniai, finansiniai, bet ne kultūriniai ar vertybiniai argumentai. Taigi 2016-aisiais ne modernizmas ar postmodernizmas mirė ir ne legenda susikūrė, kaip rašo Archata.lt ir Andrius Ropolas[10], bet Lietuvoje sulūžo vertybinis architektūros lauko stuburas. Tačiau tokios pasekmės nė kiek nenustebino,[11] konkursas parodė šio tektoninio lūžio bei čia aptariamų ydingų mąstymo struktūrų mastą. Institucinis architektūros kultūros lauko vertybių atstovavimas buvo galutinai devalvuotas. Tik klausimas, ar tai jau pabaiga? Ko gero, ne, nes vertybinio “dugno” lygį kiekvienas sau nustato asmeniškai.

Taigi, aptarėme bendrąjį architektūros kultūros lauko kontekstą ir institucinio korupcinio mąstymo pavyzdžius, kuriems iš dalies yra būdingi tam tikri grupinio mąstymo ar net klano logikos elementai.

Tačiau šis korumpuoto mąstymo struktūrų žemėlapio vaizdas nėra pilnas. Anksčiau šiame straipsnyje buvo užsiminta apie korupcinę terpę arba aplinką, kuriai plėtotis padeda įteisinti institucinio korupcinio mąstymo recidyvai. (Šiame tekste asmeninės korupcijos temos sąmoningai nelietėme.) Architektūros lauką įtakojančioje aplinkoje nesunku pastebėti kelis gana tipiškus korumpuoto mąstymo dėsningumus, būdingus korupcijos reiškiniui: 1. didinamas apribojimų kiekis ir pobūdis, kuriuos gali įveikti tik dalis veikėjų; 2. komplikuotų veiklos procedūrų įteisinimas, kuriuo nesunkiai galima manipuliuoti, įtakoti procesus ir veikėjų ratą. Abu šie punktai patenka į biurokratizacijos sąvoką, tačiau abu turi įdomių niuansų architektūros lauke. Pavyzdys – “Super X” rajono savivaldybė[12], turinti specifinį požiūrį tiek į reglamentų (kartais net įstatymų) interpretacijas, tiek į projektų derinimo procedūras. Esant gana painiai ir nuolat kaitaliojamai statybos ir projektavimo reglamentavimo sistemai, atsiranda galimybė gerokai sugriežtinti reikalavimus derinti pateikiamų objektų techninei dokumentacijai, o tai taip pat labai apsunkina procesą. Sukūrus tokį specifinį probleminį lauką, atsiranda tinkamos sąlygos šią sistemą apeiti – t.y. galimybė “susitarti” ne bendrai galiojančiu “vieno langelio” principu, bet per apmokamą konsultaciją su atitinkamu vyresniuoju specialistu. Kitaip sakant, sumaniai pasitelkus įstatymų, reglamentų bei normų valdininkams suteiktas galias, sukuriamos kokybę imituojančios kliūtys ten, kur jų neturėtų būti, ir keliami panašaus kokybinio lygio reikalavimai tiek visuomeninių pastatų, tiek ir paprastų gyvenamųjų namų techniniams projektams. Toks apsunkinimas gerokai veikia plėtrą “Super X” rajone, leidžia kiek įmanoma kontroliuoti elektoratą (“makro” – sociopolitiniu lygmeniu), bet tuo pačiu daro įtaką galimų veikėjų ratui, ar bent jau sukuria sąlygas tokiam apribojimui rastis (“mikro” – socioekonominiu lygmeniu). Bet teisiškai situacija atrodo skaidri, nes “Super X” rajono projektų tikrinimo valdininkas “X-ksevič” iš esmės superkruopščiai atlieka savo darbą, vienodai nuožmiai “blusinėdamas” visus jam į rankas patenkančius projektus ir kartais pareikšdamas pastabų ir dėl architektūros. Be to, toks veiklos pobūdis sukuria kitą – laiko resurso – problemą, kai sunkiai “einantys” projektai gali būti “prastumti“ arba peržiūrėti be eilės, padedant artimiesiems “Super X” rajono savivaldybėje. Taip sukuriama ir problema, ir galimas jo sprendimo būdas, ir net galimų sprendėjų ratas. Jame pilna “architektų” vadybininkų, nes kiti, nevadybiniai architektai šioje “svetimoje žemėje” dirbti nesugeba. Tam reikia ne tik gebėjimų, bet ir atitinkamos mąstymo struktūros. Taigi, laiko resurso problema daro tiesioginę įtaką konkurencijai. O tokioje konkurencinėje aplinkoje laimi ne kūryba, bet vadyba, kiekis ir greitis, bet ne kokybė.

Taigi, abiem pirmiau paminėtais atvejais (1 ir 2) korumpuotas mąstymas reiškiasi aplinkoje, kurioje ir architektas, ir “architektas-vadybininkas” veikia kaip fiziniai asmenys, nors atestuoti vienodai, tačiau turintys nedidelius arba “padidintus” įgaliojimus. Šioje sistemoje jie veikia kaip agentai – tarpininkai/vadybininkai. Ar tai veikia architektūros kokybę? Atsakymas – ne. Kokybinis aspektas reglamentuose nėra apibrėžtas ir vargu, ar tai įmanoma iki galo padaryti net įstatymu. Šiuolaikinis statinių (ne architektūros) reglamentavimas yra nukreiptas į statybos, technikos, technologijos ir teisinius statybos veiklos aspektus, bet ne į architektūrą ar jos kultūrą. Tinkamas reglamentų įvykdymas niekaip nelemia, kad projektavimo rezultate atsiradęs pastatas bus kokybiškas ir kad apskritai jį bus galima priskirti Architektūrai. Reglamentavimas neatskiria komercinės ir kultūringos architektūros, jis tik užtikrina statybos teisinę bazę.

Projektavimo reglamentų sistemoje architektūros sąvoka ilgą laiką apskritai buvo retai vartojama. Tad projekto sprendinius pristatant visuomenei, reglamentų reikalavimus užtikrinti viešąjį interesą  (o tai lyg ir turėtų užtikrinti bent minimalią kokybę) dažniausiai visai nesudėtinga apeiti, pasitelkus vieną ar kitą manipuliacijos socialine įtaka ir galia instrumentą, tačiau visa tai realaus poveikio architektūros kokybei nedaro (tai puikiai iliustruoja“K18” pavyzdys). Be to, minėtų biurokratinių apsunkinimų sistema skirtingu lygiu architektūros kokybę veikia skirtingai. A)  Makro lygiu – sąlyginai teigiamai, bet tik kaip minimalios kontrolės forma per socialinio poveikio procesus; B) Tikrovėje – neigiamai, ta prasme, kad siekiant įveikti biurokratinius apribojimus, daugybė energijos iššvaistoma vadybiniams veiksmams, o architektūros kokybei dėmesio lieka labai mažai. Tai lemia tiek veikėjų kiekį bei jų veiklos pobūdį “projektavimo rinkoje” (ją sutartinai pavadinome “aplinka”), tiek ir jų veiklos objektą (kūrybą arba vadybą) bei dėmesį procesui, nes apribojimų sistemas kur kas lengviau įveikti gerai organizuotoms struktūroms – įmonėms, o ne architektams kūrybininkams. Pastarieji palaipsniui yra stumiami iš vadinamosios “projektavimo rinkos”. Čia susiduriame su netiesiogine įtaka tos aplinkos veikėjams ir jų struktūrai, mat tik stambus ir atitinkamais resursais disponuojantis subjektas gali efektyviausiai veikti šioje aplinkoje. Tai gali lemti nepriklausomų kūrėjų sluoksnio išnykimą architektūros lauke ir korporatyvinį dominavimą. Taigi, šiuo metu vyraujanti tendencija ta, kad komercinės architektūros veiklos modeliai ir jų atstovai – agentai bei tarpininkai yra netiesiogiai proteguojami, laviruojant tarp to, “ko norima”, ir to, “kas galima”. O korumpuotu mąstymu pagrįsta aplinka tam yra ypač palanki.

Tad dominuojant tokiai aplinkai ir komercinės architektūros logikai, bet kokia diskusija apie vertybinius architektūros orientyrus yra beprasmė ir bevaisė. Todėl nenuostabu, kad tokio pobūdžio kovos sistemingai yra pralaimimos. (Laukite tęsinio…)

 

Resursai apie korupciją ir architektūrą:

Klausimas apie architektūrą: http://meshberggroup.com/is-the-profession-of-architecture-corrupt/

http://www.di.net/blog/2010/04/is-the-profession-of-architecture-corrupt/

http://knowledgecenter.iida.org/AssetDetails.aspx?assetGuid=6925859a-7ca3-4380-ae45-b931cd1ea88f&BackToPage=search.aspx

https://criticalista.com/2014/01/12/power-corruption-and-architecture/

 

 

Šis Architektūros kultūros ir kritikos platformos “Nulinis laipsnis” zino leidinys yra skirtas sudėtingam reiškiniui architektūros lauke – korupcijai.

 

[1] Peter Dieselbacher. “Mentaliteto… “, panašiai, kaip ir Peterio Dyzelbacherio “Europos mentaliteto istorijoje”, minimi socialinio mentaliteto archetipai.

[2] Žr. Vytautas Dičius. Interviu knygoje „Laisvės architektūra“

[3] http://www.transparency.lt/wp-content/uploads/2016/01/KSI_2015.pdf

[4] http://www.transparency.lt/wp-content/uploads/2017/03/LKZ_2016-1.pdf

[5] Jos ypatybes atskleidžia dalis LAS tarybos narių. Jų pavardės redakcijai yra žinomos.

[6] http://www.architektusajunga.lt/wp-content/uploads/2017/07/KOVIRT-GR.Tyrimas.pdf

[7] https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/keturi-architekturos-patriarchai-vilnius-praranda-krypti-973-702833

https://www.15min.lt/verslas/naujiena/kvadratinis-metras/nekilnojamasis-turtas/lietuvos-architektu-sajunga-igele-pati-sau-konkursas-del-libeskindo-komplekso-organizuotas-blogai-973-822912

[8] Žr. Architektūros kultūros ir kritikos platformos ziną “Archaktyvizmas” 2014m.

[9] Reikėtų pažymėti atkaklias Andriaus Ropolo, Mato Šiupšinsko ir Aidos Štelbienės pastangas apibūdinti šio pastato vertę. Plačiau: http://archmuziejus.lt/lt/apie-tikraja-buvusios-keliu-policijos-bustines-pastato-architekturos-verte/#more-1879

[10] http://archata.lt/?p=7082

[11] https://www.15min.lt/kultura/naujiena/vizualieji-menai/lidl-biuru-pastato-konkursas-architekturos-melodramoje-nugalejo-brutali-realybe-929-729268

[12] Pavadinimas redakcijai yra gerai žinomas.

 

 

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos Kultūros taryba