Dėsninga, kad architektūra visada materializuojama didesnėje arba mažesnėje sociokultūrinėje aplinkoje. Ši aplinka su charakteristikų ir savitumų hierarchija bei archetipais veik visada lemia architektūros kultūrinį turinį ir visuomenės galimybes jį suvokti (perskaityti). Ir kuo paprasčiau tas kultūrinis turinys su savais kodais išreiškiamas, tuo jo perskaitymo galimybės didėja. Šio turinio perteikimo funkciją architektūroje dažniausiai atlieka simboliai arba žymekliniai pastatai. Tai ‒ architektūros kūriniai, kurie reprezentuoja konkretų laikotarpį bei jo pasakojimus ir tuo pačiu, įveikę uždaro laiko pinkles ir išlikę po sociokultūrinių pokyčių, patys tampa tų pokyčių laikoženkliais.

Tokiu simboliu turėtume laikyti ir pastatą, kurio refleksijai dedikuota Norbert Tukaj paroda „Paralelė“. Tai Vilniaus sporto rūmai, modernistinis Nepriklausomybės istorijos ženklas ir dabarties sociokultūrinės būklės bei vertybinės sistemos indikatorius, parodantis vyraujantį požiūrį ne tik į kultūros paveldą, bet ir į pamažu vadovėline praeitimi ar mitu tampantį Nepriklausomybės istorinį pasakojimą. Tai yra pastatas-dviprasmybė: jis įkūnija dabartinę socialinę ir mentalinę visuomenės būseną ir vaizdžiai iliustruoja santykį su abiem minėtais dalykais ‒ Modernizmo neigimą ir Nepriklausomybės simboliškumo nureikšminimą. Viena vertus, konstatuosime, jog, deja, sociokultūriniai simboliai kainuoja pernelyg brangiai tiems, kurių vertybės sutelktos į jos produktus, bet ne į pačią Nepriklausomybės idėją, kuri (vėlgi, deja) niekada negali „atsipirkti“ ir kainos neturi. Todėl, matyt, dėsninga ir simboliška, kad šio sociokultūrinio virsmo architektūrinis ženklas ‒ Sporto rūmai ‒ bemaž du dešimtmečius yra apleisti, o kultūrinis dėmesys jiems redukuotas beveik iki nulio. Ir, kita vertus, toks modernizmas (kurį reprezentuoja šis pastatas) su savo kultūriniais kodais ir kūriniais yra siejamas su sovietmečiu, kuris mūsų dienomis vertinamas vienareikšmiškai neigiamai. Su juo neigiamas ir pokario bei viso XX a. antros pusės modernistinis projektas ‒ jo turinys ir kultūrinės raiškos formos Lietuvoje. Šis dvilypis neigimas ir madingai arši kritika (vėlgi, deja) turi daugiau kultūrinės dezorientacijos, o ne nuoseklaus kritiškumo požymių, nes kultūra nėra fiziškai vientisas darinys, kurio nepatinkančią dalį galėtume išpjauti, ar auglys, kurį būtų galima išoperuoti. Toks rigoristinis kultūros matymas ir matavimas dažniausiai veda prie neargumentuoto jos artefaktų griovimo, kurį paprastai vadiname gaivališka visuomenės reakcija ‒ prasiveržusiu socialiniu pykčiu. Tačiau verta pastebėti, kad ir viena, ir kita ‒ tiek Nepriklausomybės simboliškumas, tiek ir modernizmo neiginiai, ‒ turi bendrumų: perteikia vykusius ar tebevykstančius kultūrinius socialinio mentaliteto pokyčius, kurie visada bus siejami su skirtingo lygmens sociokultūrine kaita ar net destrukcija. Matyt, dėl tos priežasties visuomenė ilgesnį laiką patiria nesusivokimo būseną ar net mentalinį sąstingį, o konkrečiu Sporto rūmų atveju ‒ dviprasmybę, nes šis pastatas ir du jo kultūriniai sluoksniai paradoksaliai persidengia, taip išreikšdami šio statinio unikalumą ir kultūrinę polichromiją bei keisto asocialumo pobūdį. Taip, asocialumo, nes kai pastatas tampa kultūriniu ar muziejiniu artefaktu, su kuriuo neaišku, ką daryti, ir yra „pagarbiai“ paliekamas dūlėti taip ilgai, jis palengva virsta modernizmo griuvėsiais (panašiai juokavo žymus architektas Vytautas Brėdikis kalbėdamas apie modernistinius Lazdynus). Griuvėsiai paprastai yra grėsmingai asocialūs ir savo įvaizdžiu, ir būkle, tačiau specifiniam žiūrovui vibruoja kažkokiu patrauklumu, į kurį reaguojama su pagarbia baime. Šalia tokio kultūrinio artefakto įdomu būti kaip šalia piliakalnio, prie kurio ir žmonės, ir daiktai įgauna naują turinį, taurumo ar išorinio vertingumo. Jis tikriausiai ir traukia tuos, kurie neabejingi griūvančių amžinojo laiko artefaktų skleidžiamai energijai. Modernizmo griuvėsiai paprastai simbolizuoja apokalipsę arba revoliuciją ‒ iš esmės gan panašius dalykus ‒ esminį socialinį mentalinį pokytį ir prievartinį arba savanorišką išsivadavimą iš kultūrinių sąvaržų menamo laisvumo link. Paradoksalu, kad kadaise patys buvę kultūrinio laisvumo ir modernumo simboliais, nykdami ir naikinami modernistiniai pastatai gali išreikšti išsilaisvinimą iš modernistinių kultūrinių prietarų ar praeities. Taip, matyt, ir pasireiškia architektūros sociokultūrinis fenomenas: pastato nykimas ir griūtis džiūgaujančios minios fone gali reikšti daug daugiau nei esminį jo fizinės trikrovės pokytį ‒ jis tampa simboliškas. Tokių įvykių jau buvo Europoje ir Lietuvoje. Modernizmo ir postmodernizmo architektūra vienodai džiugiai griūva visiškai skirtingose sociokultūrinėse terpėse, bet iš esmės reiškia tą patį ‒ minėtą socialinę reakciją arba išsiveržusį socialinį pyktį praeities reiškinio atžvilgiu… Taip griuvo „Giraitė“ ‒ Kelių policija Vilniuje, ir dar grius ne vienas pastatas Lietuvoje. Panašiai išnyko ne vienas modernistinis architektūros artefaktas Europoje ir pasaulyje (daugiau pamatysite „demolishing modernism“ www.gocompare.com). Vilniaus sporto rūmų atvejis ‒ netikėtai kitoks. Nors po Nepriklausomybės atgavimo šio pastato istorijoje pilna žavesio, abejingumo, neigimo, išnykimo grėsmių bei prieštaravimų, kas, matyt, neturėtų stebinti, jo likimas yra nuspręstas. Artefaktas ne tik liks Lietuvos architektūros kultūros žemėlapyje, bet ir bus pritaikytas šiandienos poreikiams ir socialinimas lūkesčiams. Taigi galime daryti bent jau prielaidą, kad Vilniaus sporto rūmų išnykimo grėsmė galimai sumažėjo, nors, matyt, reikia turėti omeny, kad keičiantis politinių sprendėjų kartoms ir jų vertybinėms sistemoms modernistinių griuvėsių egzistavimas yra rimta įvaizdžio ir ekonominė problema, kurią gerai pasinaudojus viešinimu nesunku „išpjauti“ ar išoperuoti iš kultūros tikrovės. Todėl, kol faktas neįvykęs, laukiame…

Paroda „Paralelė“ tiek koncepcija, tiek ir turiniu atspindi minėtuosius dvilypumus, kurie išreikšti erdvės organizavimu ir vizualine modernistinės „katedros“ metarealybių priešstata. Struktūrinė ir vizualinė įtampa parodoje gilinama vaizdų architekto ir autoriaus interviu, kuriame girdime asmeninį jo pasakojimą apie Vilniaus sporto rūmus (klausimus pateikia Aida Štelbienė). Jame Norbert Tukaj perteikia savo, kaip architekto ir kaip fotografo, santykį su šiuo pastatu atskleisdamas svarbius emocinius jo suvokimo żymeklius. Autoriaus sukurti ir užfiksuoti vaizdai ‒ didelio formato ikoninės fotografijos ‒  rodo du skirtingus šio pastato tapatybės būvius. Pirmasis ‒ monumentaliai simboliškas, kur brutalus pastato grynumas atskleidžiamas, atrodytų, etaloniniu vaizdu, beveik šulmaniškai išpildant modernistinės architektūros vaizdavimo tradicijos kanonus, pagal kuriuos erdvė fiksuojama be žmogaus ir vizualinio triukšmo, o emocinė formos įtampa išreiškiama per erdvės tuštumą. Ir antrasis ‒ momentiškai socialus, kur Vilniaus sporto rūmai bent akimirką tampa Architektūros kultūrinės piligrimystės objektu ir šventiniu atributu. Įdomu, kad tik po kurio laiko pastebi, jog tas šventinis modernistinės kasdienybės aidas šiame pastate yra nusilpęs ir virtęs ilgalaikiu liūdesiu. Ir nors vaizdo akimirka atrodo netikėta ir džiugi, pilna žmonių, pastatui peržengus amžinojo laiko ribą šventės šurmulys aplink jį atrodo nesavalaikis, kažkuo prieštaringas. Taigi vėl prieš mus iškyla dvilypumas ‒ dviprasmybė, tik dabar jau tapatumo tikrovių, kai tuo pat metu Vilniaus sporto rūmai yra ir didingai funkcionali bei brutali modernizmo katedra, ir architektūros kultūrinė meka… Būtent šia trečiąja dviprasmybe ir pagrįsta esminė parodos metafora ‒ „Paralelė“.

Taigi architektūra atsiranda ir griūva skirtingose sociokultūrinėse aplinkose. Žymeklinių kultūros  pastatų būklė ir kaita nebūties ar kosmetinio naujumo link parodo visuomenės ar jos sprendėjų kultūros būklę ir sociumo santykius su stambesniais sociokultūriniais reiškiniais. Architektūra iš esmės įkūnija socialinį mentalitetą, jo lėtesnę ar greitesnę kaitą, ir indikuoja jo įtrūkius. Tik emancipuota ir išsilavinusi visuomenė, pripažindama traumas ir mentalines schizmas, gali vertinti net ir tai, kas jai kelia neigiamų emocijų ir prikelia blogus prisiminimus. Net jeigu tai ‒ sovietinis košmaras ar su Laisvės idėja beveik kartu ištikęs pokomunistinis ekonominis skurdas ir politinė netvarka. Tai jau praeitis, kurioje architektūra dalyvavo, ją simbolizavo ir keitėsi. Tai tikrovė, kurios paralelinės galimybės baigėsi realiais įvykiais, o su jais siejama architektūra liko dviprasmybės situacijoje, kur dar daug erdvės refleksijai ir klausimams.

Tomas Grunskis

Plakato dizainas: „AEXN“

Foto:  „Nulinis laipsnis“ ir Gintautas Trimakas

G.Trimako fotografijos:

Projektą remia: