Miško mastelis
Geografinė padėtis ir miškų gausa sąlygojo medienos, kaip pagrindinės Lietuvos statybinės medžiagos, paplitimą XX amžiuje. Lietuva turtinga puošniais medžio dirbiniais, medinės architektūros išskirtinumu bei ornamentikos įvairove. Vizuali kalba iliustruoja vietos kultūrinį paveldą, kurį vienija bendras intuityvus bruožas- išreikšti artimą ryšį su gamta. Dėl industrializacijos ir standartizuotų statybinių gaminių, įgimtos medienos savybės bei būdingas heterogeniškumas vis dar lieka nepakankamai vertinami ir neištirti.
Masinė gamyba sukūrė pasaulį iš dalių, apribojant mūsų vaizduotę matyti aplinką kaip atskirų detalių, turinčių aiškias funkcijas, visumą. Tačiau gamtoje nėra pasikartojančių sutvėrimų. Mediena yra tokia sudėtinga natūrali medžiaga, kuriai būdingos savybės glūdi net mikroskopiniame lygmenyje. Labai svarbu išanalizuoti ir suprasti medžiagų savybes skirtinguose masteliuose, kad būtų galima atskleisti visiškai naujas medžiagų savybes bei pritaikymo dizaine galimybes.
Gyvename skaitmeninių technologijų ir gamybos amžiuje, kai pradedamos naudoti įvairios medienos medžiagų kombinacijos su naujomis ir itin patikimomis savybėmis bei frezavimo technologijos, leidžiančios visiškai manipuliuoti įprastas medienos formas. Paradoksalu, jog betono ir plieno medžiagiškumo esmė slypi jų vienodume ir vientisume, o pastangos skiriamos juos perkurti, nors medienos įgimtos savybės yra siekiamybė, tačiau vistiek norima paversti vienalyte bei homogeniška.
Projekto koncepcija pagrįsta sudėtinga medienos anatomija bei mikro analize, derinant įvairius mastelius ir medžio dalis, taip išvystant naujas ir nematytas medžio formas. Kraštovaizdžio dizainas sukurtas originalią medžio kamieno dalį interpretuojant į žmogaus mastelį, kas leido pamatyti medžiagoje slypinčią įvairovę iš kitos perspektyvos. Dėl medienos nevienalytiškumo joje gausu kompleksiškų gamtinių formų ir taip medžio mazgai perteikia kraštovaizdžio šlaitus, senėjanti mediena- slėnį, o vandens indai- sanatoriją. Atskiros architektoninės erdvės- kurhauzas, keturių sezonų paviljonai, poilsio takai ir užsiėmimai po atviru dangumi, formuoja sistemą, veikiančią kaip gyvas organizmas, kur tarpusavyje susiję elementai sudaro vientisą rekreacinį kraštovaizdį. Projekto tikslas- iš naujo atrasti medinę architektūrą bei pristatyti dizaino parametrus, kurie, pritaikant tarptautinę patirtį bei inovatyvias technologijas, padėtų kurti etnografinę aplinką gimtinėje.